Iš įsčių gelmėse pavasario sula vėl veržias
Ir gula nebūtin rudens miražų spindesys.
Sluoksniuojasi gyvybė ir mirtis — šešėliuose išeina,
Kol kyla saulė dienomis pasaulį spalvint, atgaivint.
Ir nėra nieko dingstančio į niekur,
Ir gimstančio iš niekur — nebėra...
Širdies versmes šilkais jau vieversys čirena
Ir ančių virtinė — lyg šypsena miela...
Užgimstantis stebuklas žemę kalbina —
O pažadai gėlėti, saulėti, šilti.
Lietus kaip maldą kužda žolei želiant.
Tiek daug vilties, tiek daug tikėjimo širdy.