Santrauka:
Em = M. (pilną vardą staiga pamiršau).
E. = Europa.
Šį eilėraštį sukaliau prisižiūrėjęs filmų. Dar kartą teisinuosi: silpnų nervų piliečiams kinas kenkia. Ir ne visada ten tiesa.
1.
Tas barzdotas jaunuolis savo krašte netapo pranašu.
O kaip kitaip – jis net mokyklos nelankė.
Skaitė tik vieną knygą – automatiškai.
Mokėjo mikliai išardyti ir surinkti vieną daiktą.
Jį mėgo labiausiai ir dažnokai rankoje laikė.
Nes su juo esi beveik Dievas...
Todėl įvyko transformacija – žmogus tapo žvėrimi.
Ir tada barzdotas pranašas Em
griežtai pasakė miegančiai E. –
ar tu mano Dievą myli, ar dar ne?
Ir sugriaudėjo garsiai: Alach akbar.
2.
Jie buvo romūs it apaštalai ir geri broliai.
O tas senelis, kuris buvo meilus ir taikus,
jau labai seniai mylėjo vaikus.
Jis dažnai vilkėjo juodą suknelę,
su kuria eidamas nu(si)šluodavo kelią.
O ką jis ne vieną savaitę
darė ant šv.(arios) sofos
žinojo tik kitas geras senelis,
kuris turėjo Raudoną Kepuraitę.
Ne, ne, kalbu ne apie pasileidusią mergaitę,
kuri leidosi į kelią per mišką pas senelę
su socialinės globos kalėdaičiu.
Kalbu apie dar pilno proto senelį,
kuris kiekvieną vakarą klaupdavosi ant kelių
ir prieš mirusįjį ant medžio
apgailėdavo savo vingiuotą kelią.
Ir taip kasdien jis daug metų darė.
Bet jį pasišaukė pas save Dievas,
eik šen, jam liepė, ir pačiu laiku,
nes tas galėjo išplepėti daug
Šventosios Sofos kanceliarijos paslapčių.
Kas tada būtų atsitikę, net pagalvoti klaiku.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-14 21:38:29
Perskaičius santrauką praėjo bet koks noras rašyti apžvalgą. Visai ne todėl, kad reikia pasigilinti, kas tas darinys Em, žinot, su tokiomis minties vingrybėmis sudėtinga (galima suprasti teritoriškai, nors gal tai ir pats Me – aš in English?).
Nesvarbu, daug svarbiau, kad poezijos kūriniai nekalami. Šioje svetainėje kūryba – šventa.
Na bet kadangi šventumo tema kaip tik ir sudomino, pasisakysiu.
Matyti dvi tarsi skirtingos stovyklos (skirtingų tikėjimų atstovai).
Pirmasis, iš numanomų kraštų, raštą išmano vieną vienintelį, turi automatą ir siekia galios plačiai pasaulyje. Kitas, panašus į aukščiausiąjį kitos brolijos vadą, irgi beturįs savo raštą ir galias, tik rodosi daug romesnis.
Bet tai tik išoriniai skirtumai. Velnias lindi abiejose šventenybėse.
Siužetiškai akivaizdžiai matyti tų dvasios sekėjų paklydimai, na, kitaip pasakius, žemiškos silpnybės, nu(si)žengimai.
Sofa stūkso kaip plepių sėdynių prieglauda, melagių ir ištvirkėlių placdarmas.
Įdomus veikėjų meninis sukeitimas vietomis: jei nuo gerojo senelio ir globotinio šventumo skraistė nutraukiama gana drąsiai, tiesiog kaip įsigėręs purvas (suterštas sofos užtiesalas), tai pirmuoju atveju kažkas tokio paslėpta automato apkaboje: vienas daiktas tinka ir kovos veiksmams, ir sofos reikalams, – konkrečiai tose trijose eilutėse nuo Jį mėgo labiausiai ir dažnokai rankoje laikė lindi ne tik religinis-politinis gyvulys.
Arimai ant sofos, arimai dykumose – koks skirtumas, kai dykumos sieloje.
Žodžiu, kūrinyje apmąstoma tikrojo tikėjimo (apskritai tikrumo) tema: ar yra viena kuri tikriausia religija, viena tiesa, ar kalbos atitinka veiksmus, koks gi tikrasis visokių apaštalų veidas, kas yra moralė, ar išorė atitinka turinį, ir pan. ir kt.
Bet koks Sostas yra šventa, ligtolinės pakopos visokios... sofistinės ir grynai sofinės.
Kūrinio daugiafunkciškumas leidžia matyti įvairias situacijas, kai pravėrus paslapčių virtuvėlę daug kam būtų ne pyragai.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-03-14 18:55:49
gana įdomiai
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-03-13 20:07:44
Toks jau tas gyvenimas.Ir žmonės įvairūs.