1.
Tas barzdotas jaunuolis savo krašte netapo pranašu.
O kaip kitaip – jis net mokyklos nelankė.
Skaitė tik vieną knygą – automatiškai.
Mokėjo mikliai išardyti ir surinkti vieną daiktą.
Jį mėgo labiausiai ir dažnokai rankoje laikė.
Nes su juo esi beveik Dievas...
Todėl įvyko transformacija – žmogus tapo žvėrimi.
 
Ir tada barzdotas pranašas Em
griežtai pasakė miegančiai E. –
ar tu mano Dievą myli, ar dar ne?
Ir sugriaudėjo garsiai: Alach akbar.
 
2.
Jie buvo romūs it apaštalai ir geri broliai.
O tas senelis, kuris buvo meilus ir taikus,
jau labai seniai mylėjo vaikus.
Jis dažnai vilkėjo juodą suknelę,
su kuria eidamas nu(si)šluodavo kelią.
O ką jis ne vieną savaitę
darė ant šv.(arios) sofos
žinojo tik kitas geras senelis,
kuris turėjo Raudoną Kepuraitę.
Ne, ne, kalbu ne apie pasileidusią mergaitę,
kuri leidosi į kelią per mišką pas senelę
su socialinės globos kalėdaičiu.
Kalbu apie dar pilno proto senelį,
kuris kiekvieną vakarą klaupdavosi ant kelių
ir prieš mirusįjį ant medžio
apgailėdavo savo vingiuotą kelią.
Ir taip kasdien jis daug metų darė.
 
Bet jį pasišaukė pas save Dievas,
eik šen, jam liepė, ir pačiu laiku,
nes tas galėjo išplepėti daug
Šventosios Sofos kanceliarijos paslapčių.
Kas tada būtų atsitikę, net pagalvoti klaiku.