Pečiais sugūžčios:
Man nereikia nieko...
Prisimenu tik tokį –
Mano tėvas.
Iš darbo grįžęs ir pavargęs.
Miega.
O man mažam putoja rėvos
Ir pievose
Prie paupių taip gera,
Kad, regis, plaukčiau vandeniu su putom.
Sugrįžk, girdi, sugrįžk! –
Mama jau baras,
Suranda visą laiką, kur bebūtum.
.................................................................................
Suranda net dabar,
Jei reikia.
Nors jos pačios nėra,
Nėra ir tėvo –
Ak, mano vaike,
Žilstantis bet vaike,
Tu vėl į paupius eini,
Eini į pievas...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-15 00:48:09
Man suprantama, kas Jus traukė į paupius. Tas saldus žodis LAISVĖ ir pati gamta. Be to ir žvejyba tikriausiai visada buvo nepaskutinėje vietoje. To džiaugsmo negalėjau sau leisti eiti vienai, nes labai puikiai žinojau, kuo tai gali baigtis atsidūrus nuošalioje vietoje. Mamos buvo tvirtai man įkalta į galva.
Eilės taip ir dvelkia ilgesiu.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-03-13 14:56:25
Šįkart neisiu (nekomentuosiu) į pievas: eilėraštis teisingai gražus... Tu vėl...ant žirgo (o gal ant lydekos?).
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-03-13 13:22:19
... kai prisiminimai „parveda“ išėjusius... einam į pievas...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-03-13 09:57:38
Būna, būna...Bet už tai po to taip ramu kurį laiką, grįžus iš pievų...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-03-13 09:53:46
O, čia apie mane! Ačiū. :)
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-03-13 09:01:14
Skaudžiai gražu, o Viešpatie , kodėl taip būna ?