Keista, kad tokią akimirką ji pagalvojo ne tiek apie tai, kaip būtų teisingiausia pasielgus, o nenumaldomai įsinorėjo nusikeikti – tarsi nebūtų visų tų civilizuoto gyvenimo metų, išmokiusių atitinkamai bendrauti su žmonėmis, pasijuto vėl esanti mergaitė po vidurinės, neįstojusi mokytis, dirbanti fabrike, greitai įvaldžiusi vaizdingą darbininkišką slengą drauge su daugiaaukščiais keiksmažodžiais, daugiausiai rusiškais. Jau buvo bepratrūkstanti, bet, laimei, kažkas pasąmonėj nuspaudė stabdžius – ne ne, tik ne rusiškais! – bet ir pirmas į galvą šovęs lietuviškas kandus žodelis pasirodė per vulgarus ir ji tik sušnypštė, į tą ištęstą „Šššššššššš...“ sudėdama tiek pykčio, paniekos, kad pati nustebo šitiek jų turinti, kol pagaliau išdaužė pro vidinį cenzorių praėjusius žodžius:
– Ššššiukšle tu, a šiukšle!!!
Akimirksniu koridoriuj susirinko visas ligoninės personalas, sesutės, sanitarės, tarsi tik ir laukusios tokios jau kurį laiką brendusio konflikto atomazgos, nes visi, tik ne ji, žinojo, kas vyksta. Priešais ją sustojo iš kabineto išėjęs baigęs telefoninį pokalbį kolega gydytojas, susivokė esąs išduotas, subliūško kaip pradurtas balionas, sutrikęs, nežinodamas kaip elgtis. Jo veide šmėstelėjo nuostaba, paskui pyktis – iš kur ji čia atsirado, juk pats matė, kaip išėjo namo? Pradėjo rinktis pajutę kažką neįprasta ligoniai. Ji apsidairė, tarsi sugrįždama iš juodos pragarmės, į kurią buvo įpuolusi, kai vyresnioji sesutė paskubom paaiškino, kad kolega ją apskundė anksčiau išėjusią iš darbo ir dabar laukia atvažiuojant rajono valdžios, kad būtų įrašytas antras papeikimas. Ji akimirksniu įvertino situaciją, iš paskutiniųjų susitvardė ir įėjusi  į savo kabinetą užsidarė duris. Reikėjo pabūti vienai.
Ligoninėj įsivyravo neįprasta tyla, nesigirdėjo kasdienio šurmulio, žingsnių, balsų, neskambčiojo kibirai, niekas nevarstė durų.
Kiek lukterėjusi, ji iš stalčiaus išsiėmė lapą popieriaus, nepaklusniom, virpančiom rankom parašė pareiškimą atleisti ją iš vyr gydytojos pareigų, nunešusi padavė kolegai:
– Nusivežk į rajoną pats! Teišsipildo svajonė!
Buvo benueinanti, bet dar atsigrįžo ir jau laukujų durų tarpdury besušmėžavusiai kolegos nugarai pasakė:
– Juk tu viską žinojai, kodėl negalėjai žmogiškai pasakyti? – bet vargu ar šis užgirdo.
Ji sėdėjo nieko negalvodama, keista – jausdama palengvėjimą, girdėjo prislopintus balsus už kabineto durų, bet nenorėjo nieko matyti, su niekuo kalbėtis.
Tyliai girgžtelėjo vyriai, įėjo vyr sesutė, prisėdo ant kušetės, įsidrąsinusios susirinko visos, sėdėjo ir tylėjo, kol ji jau visai ramiu balsu pasakė:
– Eikit, mergaitės, dirbti, viskas gerai.
Vyresnioji sesuo liko. Dabar jau ramiai papasakojo, kad jau kuris laikas kolega gydytojas dažnai kalbasi telefonu su rajono vyr. gydytojo pavaduotoju kažkokiais ūkiniais reikalais, o juk personalas turi ausis, vis kas nors nugirsta, paskui aptarinėja, ką tai galėtų reikšti, todėl nenustebo, kad buvo atsiųsta priekabi komisija, radusi kelis netikslumus ligų istorijose, ir jai buvo pareikštas papeikimas. Ji tik stebėjosi – niekada iki šiol už tokias smulkmenas taip griežtai nebausdavo. Stebino ir tai, kad kolegos dokumentacijos nė netikrino.
Šiandien ji anksčiau išėjo namo, nes du kartus  naktį buvo atėjusi į ligoninę ir nusimatė ne lengvesnė ateinanti naktis. Kolega į darbą važinėjo iš miesto ir visa, kas vykdavo ligoninėj ar miestely pagal nežinia kokiu pagrindu nusistovėjusią tvarką, lietė ją vieną, jau ne vienerius metus. Šiandien, vos jai išėjus namo, vyresnioji atsitiktinai stabtelėjo prie atvirų kabineto durų, nė nenorėdama nugirdo gydytojo pašnekesį su kažkuo, kad atvažiuotų, vėl esanti gera proga papeikimui, po trečio bus galima ir atleisti, suprato, apie ką kalbama, pasiuntė kaimynų berniuką jos pakviesti. Štai ir įvyko tai, kas įvyko.
Po to sekusios dienos jai ėjo tarsi sapne. Jos neskaudino pareigų pasikeitimas – jau seniai norėjo nusikratyti atsakomybės ir administracinių rūpesčių, o ir prieš daugelį metų dirbti vyr. gydytoja sutiko tik todėl, kad buvo likusi viena ir suprato, kad daugiau nebuvo kam. Kai buvo priimtas į darbą antras gydytojas, ji rajono vyr. gydytojui pasiūlė pavesti jam ir vyr. gydytojo pareigas, tuo labai jį nustebindama.
– Ar nesupranti, kad saugumas su tuo tikrai nesutiks?
– Juk jums ne paslaptis, kad ir mano dosjė saugume vargu ar plonesnė, tik gal įrašai ne tokie įspūdingi...
– Žinau. Juk jus įspėjau, kad priimu tik todėl, kad antro gydytojo labai reikia ir su visiška jūsų atsakomybe ir sutikimu. Beje, iki jūsų jo niekas nesiryžo priimti, nei mieste, nei aplinkiniuose rajonuose ir dar nežinia, kuo reikalas baigsis, saugumas domisi ir, žinoma, domėsis.
Baigėsi paprastai. Jai dar porą kartų buvo pasiūlyta radus pretekstą atleisti naujoką iš darbo, žadama paskirti kitą gydytoją, bet ji atsakydavo, kad kolegos darbu esanti patenkinta, ir viskas likdavo po senovei. Paskui kažkaip užsimiršo, aptilo gandai, spėliojimai, jo šeimoje vienas po kito gimė vaikai ir daugeliui metų nusistovėjo rutina. Pasitaikius progai ji dar kartą kitą mėgino atsikratyti administracinio darbo, bet jai vėl būdavo atsakoma, ir atrodė, kad taip bus visada.
Bet taip pat nebebuvo, kažkas brendo kasdienybės gelmėse, aktyvesni, drąsesni žmonės ėmėsi iki tol neleistinos ūkinės veiklos ir nesutiko pasipriešinimo iš valdžios, tarnautojai, mokytojai, medikai ėmėsi braškių, ankstyvųjų bulvių auginimo, prekiavo turguose ir tai nebesivadino spekuliacija. Tai stebino, norėjosi pasitikrinti, kur tų galimų pasikeitimų ribos, vis drąsesni žodžiai pasigirsdavo susiėjimuose ir atrodė, kad jų nebegirdi nereikalingos ausys, tarsi visi bildukai vienu metu būtų apkurtę. Bet ta laisvė buvo trapi, nepatikima, žmonės tarsi laukė kažkokios nelaimės, kaip ligos recidyvo, ir kartais iš tiesų pasirodydavo, kad sugrįžta sena tvarka, vietinės valdžios iniciatyva net būdavo perlenkiama lazda.
Vieną dieną jos kolega gydytojas padėjo pareiškimą ant stalo – gavęs darbą arčiau namų ir kas jam galėtų uždrausti rinktis? Ji neprieštaravo – išeina tai išeina, jam geriau žinoti.
Dabar ji nelaikė to reikalo asmenišku, liečiančiu vien jį – visuomenėje vyko kažkoks bendras, giluminis procesas, kurį ji stengėsi perprasti, atrasti savo vietą sparčiai besikeičiančiame gyvenime. Žmonės budo tarsi po ilgo letargo, nustebę klausėsi vis atviresnių pasisakymų per radiją, televiziją ir kažko laukė, o kol kas kasdieninis darbas nepasikeitė, žmonės sirgo, mirė, likusiai vienai jai buvo tikrai nelengva ir ji nudžiugo, kai neilgai trukus vieną dieną buvęs kolega pasirodė ligoninės tarpdury – norįs grįžti į darbą, naujojoj darbovietėj jį atleidę iš darbo nė  nepaaiškinę kodėl. Vėl parašė pareiškimą, šį kartą priimti į darbą, ji užrašė rezoliuciją „priimti“ ir padavė pareiškimą vairuotojui, kad perduotų rajono vyr. gydytojui. Kolega liko laukti, rūkė cigaretes vieną po kitos, kol kabinete per dūmus sunku bebuvo ką įžiūrėti, laisvą minutę įeidavo kas iš personalo, pasiteiraudavo naujienų, bet nieko naujo nebuvo. Žinia, kad į darbą sugrįžta daktaras, pasklido miestely, kuo ilgiau tęsėsi tyla, tuo didėjo įtampa, kol pagaliau suskambo telefonas. Ji atsiliepė.
Susirūpinęs rajono vyr. gydytojas griežtai nurodė, kad ji neleistų kolegai  pradėti darbo, vizituoti ligonių ir užtikrintų, kad jokiu būdu nebūtų padaryta nė vieno įrašo medicininėj dokumentacijoj, kas galėtų būti panaudota teisme kaip faktinės darbo pradžios įrodymas.
Apsispręsti reikėjo tuoj pat – ne vien dėl to, ar savo rizika priimti ar nepriimti kolegą į darbą, bet ir aiškiai pasakyti su kuo ji, kokia jos pilietinė pozicija. Laiko dvasia pirmą kartą ją palietė taip tesiogiai ir pareikalavo atsakyti, ko verta visa jos gyvenimo patirtis. Dvejojo tik akimirką, paskui galimai ramesniu balsu sumelavo, kad gydytojas jau pavizitavo ligonius ir baigia tvarkyti istorijas.
Kai padėjo ragelį, kabinete kurį laiką tvyrojo tyla, tik lėtai sūkuriavo dūmų draikanos. Kažkuri sesutė išbėgo ir tuoj pat sugrįžo nešina chalatu, kita išgriebė cigaretę daktarui iš rankos, neleisdama prisidegti. Daktaras tarsi norėjo ko klausti, bet buvo palydėtas iki palatos durų, o ji padėjo ant stalo krūvelę ligos istorijų.
Savaitę kitą ligoninėj tvyrojo nerami laukimo nuotaika – nejau taip viskas ir baigsis? Paskui gyvenimas stojo į įprastas vėžes, tą įvykį užgožė kiti sparčiai besikeičiančio gyvenimo įvykiai, žmonės prakalbo vis drąsiau, ėjo į mitingus, stovėjo Baltijos kely, tik jos gyvenime mažai kas keitėsi, kaip ir nuo amžių nubrėžtame žmogaus gyvenimo ir mirties cikle. Ji visada likdavo poste – kažkas turėjo eiti į palatas, pabūti prie mirštančiojo, pasirūpinti kasdienine ligoninės tvarka, ir ji visa tai darė, ramiai, be skambių žodžių, bet viską sekė skvarbiu žvilgsniu, klausėsi nuomonių, atidžiai stebėjo naujo daigus ir tyliai sau mintijo, kad ne tiek žodžių, kiek darbų reikia Lietuvai, o kai sykį atsigirdo kolegos nuomonę, kad jai, matyt, labiau patiko komunistų valdžia, jei dabar niekur nedalyvauja, sau vienai pakartojo:
– Ššššiukšle tu, a šiukšle...
Ir nenustebo, kai kolega vos iškilus pirmiems sunkumams atsisakė savo profesijos ir taip negarbingai siekto vyr. gydytojo posto ir visiems gyrėsi, kad viena kelionė į Vokietiją parvežti naudotų automobilių jam atneša didesnį pelną, negu mėnuo darbo ligoninėj.