Santrauka:
Mano vaikystės šilui
Aš vienas sugrįžtu į savo girią,
Į savo irštvą po žalia kalva.
Keista tyla. Kur paukščiai, gal išmirę?
Pavargo kojos ir sunki galva.
Ilgai ėjau į šią vasario saulę,
Net ašarą išspaudė baltuma.
Tuščia laukymė. Negi čia apgaulė?
Kur dingo medžiai? Gal kalta žiema?
Kirtimas... Į krūtinę skaudžiai
Sustojęs aštrų smūgį pajutau.
Kritimas... Urgztelėju graudžiai,
Ne tau giria, pilkasis, jau ne tau.
Kalva žaliuos ir tetervinai tuoksis,
Ir jerubės paparčiuose perės,
Ir kanopėlių pėdsakas kartosis,
Ir kiškių šuoliai ant šlapios žolės...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Raudonas sniegas kirtime aptirpęs,
Juk sugrįžau išeit – nėra kaltų.
... ir bėga baltas mano sielos vilkas
Į tuščią kalvą tarp kelmų baltų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-09 16:29:07
Labai vaizdžiai atvaizduota Lietuvos miškų ir gyvūnų apgailėtinas stovis.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-03-09 13:05:23
Puikus.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-03-09 10:59:10
Brandus, išjaustas, giliamintis, įtaigus žodis.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2016-03-09 10:24:45
labaigražios eilės