Aš vienas sugrįžtu į savo girią,
Į savo irštvą po žalia kalva.
Keista tyla. Kur paukščiai, gal išmirę?
Pavargo kojos ir sunki galva.

Ilgai ėjau į šią vasario saulę,
Net ašarą išspaudė baltuma.
Tuščia laukymė. Negi čia apgaulė?
Kur dingo medžiai? Gal kalta žiema?

Kirtimas... Į krūtinę skaudžiai
Sustojęs aštrų smūgį pajutau.
Kritimas... Urgztelėju graudžiai,
Ne tau giria, pilkasis, jau ne tau.

Kalva žaliuos ir tetervinai tuoksis,
Ir jerubės paparčiuose perės,
Ir kanopėlių pėdsakas kartosis,
Ir kiškių šuoliai ant šlapios žolės...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Raudonas sniegas kirtime aptirpęs,
Juk sugrįžau išeit – nėra kaltų.
... ir bėga baltas mano sielos vilkas
Į tuščią kalvą tarp kelmų baltų.