Neskaičiavau išplaukusių į kitą krantą valandų,
Nelanksčiau pirštų tų dienų atpažinimui.
Aš tik beviltiškai šiandien prie laiko kojų suklumpu,
Iš negalėjimo paliest. Tavęs balsu išgirsti.
Tie spąstai paslapties vilnijantys šauksmu,
Sugėlę rožės žedą iki skausmo…
Suspaudę laiko mano širdį tarp dyglių,
O aš meldžiu, kad kiek švelniau paspaustų.
Jaučiu, po truputį žengiu agonijos rūku
Ir kažkodėl neišgirstu ryškaus trimitų gausmo,
Kuris iš ateities man siunčia tiek ženklų
Apie vertybę šito, dainių apdainuoto jausmo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): adria
Sukurta: 2016-03-18 14:59:49
mylinčio liūdesys, tarsi duona rašančiam eiles. pamaitinami ir skaitantys...ačiū
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-09 16:21:39
Liūdesys, ilgesys ir viltys. Jie vienas kitą keičia ir liekama prie vilties:
Kuris iš ateities man siunčia tiek ženklų
Apie vertybę šito, dainių apdainuoto jausmo.
Nesvarbu, kad trimitų negirdėti, bet juk jaučiama širdimi.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2016-03-09 10:22:44
skausmina ir jautru