Neskaičiavau išplaukusių į kitą krantą valandų,
Nelanksčiau pirštų tų dienų atpažinimui.
Aš tik beviltiškai šiandien prie laiko kojų suklumpu,
Iš negalėjimo paliest. Tavęs balsu išgirsti.
Tie spąstai paslapties vilnijantys šauksmu,
Sugėlę rožės žedą iki skausmo…
Suspaudę laiko mano širdį tarp dyglių,
O aš meldžiu, kad kiek švelniau paspaustų.
Jaučiu, po truputį žengiu agonijos rūku
Ir kažkodėl neišgirstu ryškaus trimitų gausmo,
Kuris iš ateities man siunčia tiek ženklų
Apie vertybę šito, dainių apdainuoto jausmo.