Nurimk, jau vakaras šešėliais aksominiais
Apklosto snaust pradėjusias kertes,
Kur susirangė mintys paskutinės,
Alpioj ramybėj priglaudė tave.
Lengvu atodūsiu skrendi į pirmą sapną,
Kur nepasiekia rūpesčiai, vargai.
Bežadis kūnas lieka kurčias, aklas —
Nelyg balastą tu jį palikai
Kokono būvyje, kol prasimarkstys rytas,
Kol tu pajusi — įgijai sparnus.
Tas pats pasaulis, bet kartu jis kitas,
Teks jam įrodyti, ar tu gebi atbust.
Gal palikai kur sąžinę pametęs
Palovės dulkėse tarp kojinių neplautų,
Toks atsainus, toks išdidus lyg svečias,
Apspangęs neskiri rytų nuo vakarų.
Kažkam užkrovei savo buitį vilkti,
Apstumdei, apvogei, tiesiog pamelavai.
O ryto skrydis? Neriasi iš kilpų,
Nes dar šiek tiek suglamžyti sparnai.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-03-09 11:16:00
Ir vis dėlto, save tenka atpažinti ne Rytuose, ir ne Vakaruose, o čia, kur esame, nes geresni, nei buvome, tikriausiai netapome, o savo nuodėmes reikia prijaukinti prie Nemuno, prie Neries, prie Nevėžio krantų, juk ir dvasios higieną pradedame nuo savęs, ne nuo kitų nuodėmių, krikščioniška atgaila, nuolankumas, gyvenimo tempas mus daro panašius į vakariečius, o lėtas būdas, įsižiūrėjimas į savo gelmenis - gal į rytiečius, svarbu neprarasti to, kas yra tapatybė - revoliucinis ryžtas jos neturėtų griauti... Malonu skaityti.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-03-09 08:56:55
Keisti tie paeiliavimų gimimai ! Skaudus išgyvenimas.