Nurimk, jau vakaras šešėliais aksominiais
Apklosto snaust pradėjusias kertes,
Kur susirangė mintys paskutinės,
Alpioj ramybėj priglaudė tave.

Lengvu atodūsiu skrendi į pirmą sapną,
Kur nepasiekia rūpesčiai, vargai.
Bežadis kūnas lieka kurčias, aklas —
Nelyg balastą tu jį palikai

Kokono būvyje, kol prasimarkstys rytas,
Kol tu pajusi — įgijai sparnus.
Tas pats pasaulis, bet kartu jis kitas,
Teks jam įrodyti, ar tu gebi atbust.

Gal palikai kur sąžinę pametęs
Palovės dulkėse tarp kojinių neplautų,
Toks atsainus, toks išdidus lyg svečias,
Apspangęs neskiri rytų nuo vakarų.

Kažkam užkrovei savo buitį vilkti,
Apstumdei, apvogei, tiesiog pamelavai.
O ryto skrydis? Neriasi iš kilpų,
Nes dar šiek tiek suglamžyti sparnai.