Nors svetainėje didžiausią paklausą (komentuojant) turi kalbos apie kūrinių meninę vertę, aš pasisakysiu paprasčiau, pro emocinę dūdelę – apie tai, ką supratau. Ir iš anksto ačiū.
 
Siužetas. Seniai seniai buvo fantazijų... Būta kažkokių stereotipinių (lyg televizinių) siužetų. Asmeniniame teleobjektyve regėjos graži ateitis.
Tačiau (bėgant laikui) spalvotas vaizdas pasklido plačiakampio objektyvo lauke. Pasikeitė ir koloritas, gal kad pakeliui buvo įvairių patirčių ir daug vargų (tai išguldyta autobiografijoje ir apibendrinta testamente). Kadangi tamsoje pasitaiko ir trumpas šviesos spindulys, tai ir šiuose plaukiojimuose išpuolė šioks toks reabilitacinis atpildas (Nobelis gali būti pasislėpęs profsąjungoje ar kitur).
Tačiau daug atradimų (vai kur ta ramybė) laukė ir užsitarnautame poilsyje. Jis ne tik nacionalinis alinis, gintarinis (attention: Maironis), bet, galima sakyti, ir viskinis, t. y. visuotinis.
Tokie ir raudoni vakarai su „Mėnesienos sonata“ ar „Devintąja simfonija“. Labai labai čia, mmm... nes kur moterys, ten tai jo... dar ir džiazas (su Viačeslavu bei su Tarasovu-riaubiškiu ir „Ramune baltąja“).
Na ir ką?
Grįžtant iš pamario prie kūrinio, jame mintis tokia: nuo televizoriaus prie gyvenimo televizoriaus.
Gyvenu, ir viskas.
 
Taigi siūbuojančio įspūdžio užtvirtinimui.
Kūrinys apie savivoką, iliuzijas, klaidžiojimus ir gyvenimą bendrąja prasme (augimo, brandos motyvas, plėtotas prieš tai buvusiame kūrinyje, o ir kituose, čia pasuktas vėl kitaip).
Gyvenimiškai marių krante susilieja Nobelis ir kopų arimo šnobelis. Jei imsime nusistovėjusius įvaizdžius, kaip antai: alus, gintaras, vyšnių kauliukai bei pan., – taip, aš pritariu visuotinėms priemonėms, jas dažniausiai perprantu, o kai jomis kaip mažomis metaforomis grįstas kūrinys tampa didele metafora – džiaugiuosi.
Jei ką svarbaus praleidau, labai gailiuosi. 

tada televizoriai buvo lempiniai, o Tarasovą rodė nespalvotai.
gerai, kad tamstos mintys ne iš lempos. Patinka tokie skaitiniai  :)

Seniai seniai...Taip prasideda pasakos, todėl įdėmiai ir suklusi stebiu įvykių eigą. Mintys buvo ne iš lempos - teigia autorius nenurodydamas pradinio jų šaltinio, tuo leisdamas mums, skaitytojams, įjungti savo lempas fantazijai generuoti. Nobelio premija tai priedas prie atlyginimo, kai gauni nesuprasdamas už ką, bet žinai kur ją išleisi - devynioms moterims oriai ir po vieną! Ir tada raudonais vakarais ateina pražūtį nešanti devintoji banga, todėl jau ne iki televizoriaus... :)))

Tik po vieną? Aš čia apie moteris... :( Galvojau urmu, visgi Nobelio premijos laureatas, su spalvotomis mintimis. Kita vertus be spalvoto televizoriaus, o tada tai buvo ženklas, kad vyras – ne visai spalvotas :)))