Seniai seniai, kai dar turėjau
nespalvotą televizorių,
mano mintys jau buvo spalvotos,
ir jos buvo ne iš lempos.
 
O kai vėl užplūdo nerimas ir ilgesys,
parašiau autobiografiją ir testamentą.
Už juos gavau Nobelio premiją
ir poilsinį kelialapį į Nidą.
 
Ten alinau save alumi, rinkau gintarą,
žvejų folkliorą ir kalio cianidą.
Pridavęs stiklinę ir plastikinę tarą,
lankiau muziejus, kalėjimus ir paplūdimio teatrą.
 
O raudonais vakarais terasoje
klausiau Bethoveną ir Tarasovą. 
Moterys mane laistė devintąja banga.
Ir darė tai – oriai ir po vieną...   
 
Tada visiems laikams pamiršau televizorių...