– O aš rašau knygą...
– Ką? Knygą?
– Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Temokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... O! – žioptelėjau atsiminęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi: – Atsiprašau, mielas Kandžiau. Iš tikrųjų, dar vakar (turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet taip vakar. Šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi pavadinau. Netyčia. Tai įpročio reikalas.
– Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimais prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo pirmas kartas, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese.
– Pats skaitysi ar man? – jaučiau pareigą paklausti.
– Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis. Miegu ir sapnuoju, ką skaitai.
Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga, – pamąsčiau imdamas į rankas tekstą. Kaip čia taip atsitikę, kad pirmą kartą apie tokį turtą girdžiu.
– O gal tu miegok ir sapnuok, a? Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
– Manau, kad tai, ką skaitai.
– Manai ar žinai?
– Nebuvo svarbu žinoti, iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys, – pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl tokio žinojimo.
Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais, ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti į reiškinį, kai žodis tampa kūnu. Ir atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys, ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą:
užmik, Kandžiau, užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis... Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas... Užmik.
Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikiu, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau sulaukęs, kada Kandžiaus ausys apleipo, tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.
Labas.
Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas.
– Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių–Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. – atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“ savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp. Čia man jaukiausia, saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia:
Sakyčiau, nesistenk,
neužgesinsi jos.
Ji visata, Savęsp vardu,
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau –
tiesiausia linija į begalybę skuodžia,
palikus kūną nuošalėje
kaip laikrodį ant sienos laikas.
Čia daug nežinomo, tačiau
neskubinu į piešinėlį įsisprausti.
Dažnai svarbiau paklausti
ir nežinot, iš kur atėjęs, kur eini.
Atsikvėpiau. It pauzė atsirado, bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg turguje būčiau dėl kažko susiderėjęs:
– Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.
Ji visata, ji – visada
Savęsp vardu.
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny,
terankioju Visur,
ir žodyje – taip pat.
Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku.
Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu.
– Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
– Truputį sapnavau.
– Tu taip manai?
– O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-07 17:35:10
Įdomus bendravimas su Kandžiumi. Gražus Dzūkijos Nacionalinis parkas.
– Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių–Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose...
Tai kad kitaip ir negali būti. Žemaičiu ar aukštaičiu jau netapsite.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-07 15:51:01
Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais, ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis.
Viena iš tokių erdvių – pasikalbėjimas-sapnas.
Kas sapnuoja, kas gyvuoja, aiškiau nušviečia šios transpersonalinės apžvalgos baigiamasis dialogas.
Man irgi pasitaiko prisijungti prie panašių sferų, tai dabar lyg girdėjau, kaip per miegus Kandžius murmėjo (o gal regėjau kažkur kitur?), kad Poe intarpai labai pažįstami.
Viskas vėl draugėj: iš karietos į palėpę, palėpėj paveikslas su išplaukusiu rėmu, užtat privažiuoja fotelis, į kurį sėda Kandžius, ir lydint Pro bei Poe giesmėms prasideda kosminė kelionė po ir už Savęsp.