Manau, jog tai laimė,
Kai baltutėj užuolaidoj supas užsnūstantis vėjas,
Kai buitis po būties,
O mes mintį be žodžių suprantame.
Tu po metų šypsaisi —
Gal vakar sakmė apie mus prasidėjo,
Nes marios lopšinių
Neturi nei dugno pasiekiamo, anei užmatomo kranto.
Čia, pietinėje pusėje,
Balinsim įsauly vystyklus —
Lai virš kuorų tvirtovių plevena
Taikingosios vėliavos.
Lig šalnų margaspalviai gėlynai
Kvepėjimu keri, nevysta.
Išeini? Nė neklausiu — ilgam?
Juk žinau, kad kokiai minutėlei.
Čia juk mūsų namai.
Ar atrastumei vietą jaukesnę,
Kur norėtum dainuot
Iš kelionės vos stogą išvydęs?
O išeinant užstringa gerklėj
Graudulys nenuryjamu kąsniu.
Vėjas kelia baltutę užuolaidą
Tarsi jaunamartės šydą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-03-04 11:15:58
O man į sakmę įsipina ir balinami įsaulyje vystyklai tiesiogine prasme – po metų galbūt jau atėjęs dar vienas, tęsiantis dviejų laimę? Nevystantys gėlynai, šiluma ir namų taika.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-03-04 06:44:15
Ta baltutė užuolaida tarsi angelo sparnas, pakylėjęs virš laimingų namų…