Manau, jog tai laimė,
Kai baltutėj užuolaidoj supas užsnūstantis vėjas,
Kai buitis po būties,
O mes mintį be žodžių suprantame.
Tu po metų šypsaisi —
Gal vakar sakmė apie mus prasidėjo,
Nes marios lopšinių 
Neturi nei dugno pasiekiamo, anei užmatomo kranto.

Čia, pietinėje pusėje,
Balinsim įsauly vystyklus —
Lai virš kuorų tvirtovių plevena
Taikingosios vėliavos.
Lig šalnų margaspalviai gėlynai
Kvepėjimu keri, nevysta.
Išeini? Nė neklausiu — ilgam?
Juk žinau, kad kokiai minutėlei.

Čia juk mūsų namai.
Ar atrastumei vietą jaukesnę,
Kur norėtum dainuot
Iš kelionės vos stogą išvydęs?
O išeinant užstringa gerklėj
Graudulys nenuryjamu kąsniu.

Vėjas kelia baltutę užuolaidą
Tarsi jaunamartės šydą.