Žmogau, būk didžiausia žemėje vertybė,
Būk kaip auksas, platina, sidabras,
Tegu spalvos tavoje paletėj
Bus gražiausias mūsų žemės spektras.
Paklausyk, kaip noriai tau dainuoja
Paukščiai, vėjas lyg padūkęs,
Vandenynai vilnimis mojuoja,
Tavo kojas apkabina ir bučiuoja.
Pažiūrėk, kokia kalnų didybė
Saulėj spindi ir tave vilioja,
Savo rankomis viršūnes apkabinęs,
Tarp dangaus ir žemės stovi.
Susikibkim žemės žmonės rankom
Ir nuvertę aukso veršį nuo statinės,
Padarykim gyvąją taikos grandinę
Ir laikykim mūsų žemę apkabinę.
poeta
2016-03-03 11:28:10
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-03-03 19:33:34
Gal šis eilėraštis ir geresnis nei Eduardo Mieželaičio Žmogus...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-03-03 17:41:34
Be žodžių. Nežinau ką ir pasakyti. Sužavėta. Tai prasmingos ir daug reiškiančios eilės, kur banalumo nėra nei kvapo. Lenkiu galvą.