Lyja. Kaip greitai lekia laikas.
Atrodo, dar vakar išsiskyrėme.
Paskutinis atsisveikinimo bučinys
Ir karštos ašaros ant grindinio pamestos.

Peronas. Garvežio ūkavimas čaižus.
Pro atdarą langą tau moju.
Tu stovi. O lūpose – neištarti žodžiai:
„Mylėsiu tave amžinai“.

Dar lyja. Širdis krūtinėje nerimsta.
Pro šaltą stiklą skverbias vėsuma.
O aš tavęs kas dieną vis ilgiuosi.
Kur – tu, kur – aš, kur buvome tuomet?

Garvežys. O aš jame.
Ko šitaip tolstu nuo taves?
Tuščia stotis. Tu vienas moji man ranka:
„Negrįš ji niekad niekada“.

Vis dar lyja. Daug bemiegių naktų.
Nesuprastos dvejonės ir nutolę jausmai.
Aš – toli. Tu – svaja – nepasiekiamas sapnas.
Kaip pamiršti, ko pamiršt neįmanoma?

Pasiilgau. Dunda garvežio ratai.
„Išvykstu“, – sau kartojau tą rytą.
Aš saves negailėjau. O vertėjo tuomet.
Ką paruošęs yra man likimas?

Lis. Daugel metų prabėgo.
Sudrąskyta širdis nuolat šaukias tavęs.
Kaip norėčiau bent kartelį ištarti:
„Aš mylėsiu tave amžinai“.

Išvykau. Skausmingas atodūsis.
Mano laimė stovėjo toje stotyje.
Garvežiai dar išvyks ir sugrįš.
Ar mylėsi mane, kai manęs jau nebus?

Dar lis. Mintys sukas ratu.
„Pasilik“, – pasakei tu tuomet.
Negaliu. Jau prasmės nebėra.
Noriu būti laisva. Aš tokia.

Pavargau. Nebeliko vilties.
Atleisk, jei buvau nenuoširdi.
Alkoholy skandintos svajonės.
Ką padarėm ir ko nepadarėm?

Vis dar lis. Kaip greitai skrieja laikas.
Nebenoriu gyvent nusidėjus.
Vėl taurelė viena ir kita.
Kaip surasti tave?

Vienas šūvis. Tyla. Ir lietus.
Mažas kapas ir kryžius šalia.
Užrašyta, kas buvo pamiršta:
„Aš mylėsiu tave amžinai“.