Laikau pakėlus molio grumstelį,
Žvelgiu meilingai ir tikiu, kad
Dievas, kurdamas žmogelį,
Jį  pasirinko  etalonu.
Esi ir minkštas, ir lipnus,
Ir  elegantiškai švelnus,
Trapus, be galo paslaptingas
Ir tvirtas kaip ugninis žirgas.
Ir plastika ta klasikinė,
Ir muzika, ir mūza  įkvėpimo,
Čia visko pilna, viskas gyva
Ir teka mano molio gyslom
Tik ką prinokusių  vyšnių  syvai.