Santrauka:
Šitie eiliukai gal ir skirtingi savo struktūra, mintimi, nuotaika, tačiau juos visgi riša tas vienintelis dalykas – jie visi yra apie tave ir mane.
I
Kas sekundę po lašą...
Surinksiu aš vėrinį
Nebylios ateities ir aklų pažadų.
Pasiklys
Netgi paukštis danguj –
Jis šią dieną nemėlynas,
Gal todėl vis po lašą, po lašą į delną nukris.
O vėliau išbarstysiu...
Tarytumei rudenį
Man bus šalta viduj ir ranka toj šalnoj sudrebės.
Nesirūpink savim –
Aš tavim pasirūpinsiu
Ir ne tau,
Bet praėjusiai dienai vien širdį sopės.
II
Ant tavo lango vasaros dar likę.
Nors iš tiesų –
Žiema, beviltiškai atšalę.
Sparnais akis uždengę mudviejų drugeliai
Su snaigėm pramaišiui –
Tartum išnykę...
O aš miegu žiemos miegu siaubingu –
Sapnuoju, kad brendu artyn,
Bet tu tik tolsti.
Atrodo, pasivysiu, tuoj paliesiu, vos tik...
Užuolaidą užtrauki –
Vėlei sninga...
III
Nėra stebuklų.
Būna tiktai pasakos,
Kurias seku kasnakt, kai mėnesiena dyla.
Ir išbarstytom žvaigždėmis aš atseku
Upe vėl į tave –
Tartum į jaukią tylą.
O toj tyloj mes dviese užsimerkiame
Ir laikas skęsta
Lyg sunkus dirvono grumstas.
Nesmerkim tų,
Kuriuos kadaise smerkėme,
Nes paryčiui vanduo ir mūsų upėj būna drumstas.
IV
Šypsais –
Regi, kaip miško takas baigias,
Tik paukščio pėdos dar ant sniego, vos vos matos.
Ir lyg savy,
O gal tarp snaigių pasimetus
Pati virsti į baltą baltą snaigę.
Virsti į šerkšną skaidrų, pūgos skraistę –
Į tai, kas žiemą šią pradžiugina ir šildo.
Ir šiluma užpildai visą mano širdį –
Aš sutirpstu.
Tik aš.
Argi nekeista?..
V
Sakyk,
Kodėl dažnai mes vienas kito nesuprantam?
Jausmai lengvi lyg dūmai –
Sklaidosi iš lėto
Arba įgavę paukščio formą jie į dangų skrenda...
Arba pavirsta akmenim.
Mes juos išmėtom...
Ir tuščiame pasaulyje nelieka mudviem vietos,
Netgi dangus toks pilkas,
Toks be galo tuščias.
Vis sukas sukas apie saulę vienišos planetos –
Be gyvasties užuomazgų,
Be jos likučių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-07-14 14:40:50
Kas gali būti moteriai svarbiau?-
Nesirūpink savim –
Aš tavim pasirūpinsiu
Jau nelabai geras ženklas :(
Sparnais akis uždengę mudviejų drugeliai
Nes paryčiui vanduo ir mūsų upėj būna drumstas.- nuoširdi metafora.
Ketvirtasis - labai, labai....
Penktas - skaudoka jausmų analizė, kartais nesinori nei liesti, nei žadinti...
Vartotojas (-a): delioren
Sukurta: 2016-02-27 23:38:29
Ir iš kur tiek kantrybės?
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-02-27 21:45:11
Lovelaso nuodėmių išpažinimas...
Vartotojas (-a): stela
Sukurta: 2016-02-25 22:49:00
Sujaudino. Labai gražus kūrinys.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-25 19:19:26
Visos dalys tarsi vienas kūrinėlis apie begalinį to artumo jausmo troškimą. Ačiū - patiko.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-25 10:33:29
Kokie gražūs eiliukai Jūsų Mūzai, kaip ir visada.
Aš tavim pasirūpinsiu
Ir ne tau,
Bet praėjusiai dienai vien širdį sopės.
Labai gražus pažadas rūpintis JA.
O aš miegu žiemos miegu siaubingu –
Sapnuoju, kad brendu artyn,
Bet tu tik tolsti.
Sapnas lieka sapnu. Dažnai būna atvirkščiai.
Nesmerkim tų,
Kuriuos kadaise smerkėme,
Nes paryčiui vanduo ir mūsų upėj būna drumstas.
Šiaip tai yra sakoma: "Tegul meta į mane akmenį kas be nuodėmės".
Aš sutirpstu.
Tik aš.
Argi nekeista?..
O gal ir abu?... Tik kartais neparodoma.
Sakyk,
Kodėl dažnai mes vienas kito nesuprantam?
Jausmai lengvi lyg dūmai –
Sklaidosi iš lėto
Arba įgavę paukščio formą jie į dangų skrenda...
Arba pavirsta akmenim.
Mes juos išmėtom...
Reiškia abudu esate per daug išdidūs. Reikia pradeti nuo savęs, o Mūza paseks Jūsų pavyzdžiu.