I
      
Kas sekundę po lašą...
Surinksiu aš vėrinį
Nebylios ateities ir aklų pažadų.
Pasiklys
Netgi paukštis danguj –
Jis šią dieną nemėlynas,
Gal todėl vis po lašą, po lašą į delną nukris.
 
O vėliau išbarstysiu...
Tarytumei rudenį
Man bus šalta viduj ir ranka toj šalnoj sudrebės.
Nesirūpink savim –
Aš tavim pasirūpinsiu
Ir ne tau,
Bet praėjusiai dienai vien širdį sopės.
 
                    II
 
Ant tavo lango vasaros dar likę.
Nors iš tiesų –
Žiema, beviltiškai atšalę.
Sparnais akis uždengę mudviejų drugeliai
Su snaigėm pramaišiui –
Tartum išnykę...
 
O aš miegu žiemos miegu siaubingu –
Sapnuoju, kad brendu artyn,
Bet tu tik tolsti.
Atrodo, pasivysiu, tuoj paliesiu, vos tik...
Užuolaidą užtrauki –
Vėlei sninga...
 
                    III
 
Nėra stebuklų.
Būna tiktai pasakos,
Kurias seku kasnakt, kai mėnesiena dyla.
Ir išbarstytom žvaigždėmis aš atseku
Upe vėl į tave –
Tartum į jaukią tylą.
 
O toj tyloj mes dviese užsimerkiame
Ir laikas skęsta
Lyg sunkus dirvono grumstas.
Nesmerkim tų,
Kuriuos kadaise smerkėme,
Nes paryčiui vanduo ir mūsų upėj būna drumstas.
 
                    IV
 
Šypsais –
Regi, kaip miško takas baigias,
Tik paukščio pėdos dar ant sniego, vos vos matos.
Ir lyg savy,
O gal tarp snaigių pasimetus
Pati virsti į baltą baltą snaigę.
 
Virsti į šerkšną skaidrų, pūgos skraistę –
Į tai, kas žiemą šią pradžiugina ir šildo.
Ir šiluma užpildai visą mano širdį –
Aš sutirpstu.
Tik aš.
Argi nekeista?..
 
                     V
 
Sakyk,
Kodėl dažnai mes vienas kito nesuprantam?
Jausmai lengvi lyg dūmai –
Sklaidosi iš lėto
Arba įgavę paukščio formą jie į dangų skrenda...
Arba pavirsta akmenim.
Mes juos išmėtom...
 
Ir tuščiame pasaulyje nelieka mudviem vietos,
Netgi dangus toks pilkas,
Toks be galo tuščias.
Vis sukas sukas apie saulę vienišos planetos –
Be gyvasties užuomazgų,
Be jos likučių.