Kavos puodeliai du ir pokalbis tylus.
Priešais mane, svarbiausia – tavo akys.
Ir šiluma jauki nuo rankos ištiestos.
Kaip daužosi širdis... Ak, kaip ji plaka...
Sustingęs dingo laikas, šokantis metus.
Kas pasakys: prabėgo juk jaunystė!
Aš įkvepiu aplink pasklidusius garsus
Iš tų senų laikų. Vėl norisi paklysti
Baltos alyvos žiedlapiuos. Tarsi sapne…
Juk atmintis taip ryškiai piešia vaizdą:
Štai penkialapis ženklas! Vėlei į mane
Tos pačios akys žvelgia, meilę skleidžia.
Diktuoja impulsai, įamžinti many –
Tavo lytėjimo kiekvienas nervas,
Kai švelniai kalba tylomis baltoj nakty
Ir subrandina laimę. Rodos, baigias
Skambėjimas pavasario baltos pūgos...
Kaip gera žvelgt į rudenį – tos akys
Vėl užburia mane... Ir nepabūgę
Mes metam laiko skraistę – jausmais šnekam.
spika
2016-02-23 12:50:48
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): lenciūgėlis
Sukurta: 2016-02-23 19:40:37
Žmogaus būtis gamtos rate:
Lietus ar saulės kaspinai...
Čia lėtas šokis, čia bėgte.
O ratas sukas amžinai
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-02-23 19:32:45
Tylus pokalbis - daug pasakyta.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-23 18:00:03
Nuostabu! Ir ką čia be pridursi... Pasiimu. Dėkui. :)
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-23 15:43:49
Jūsų pasakiškos eilės mane nuskraidino atgal į praeitį.
Mes metam laiko skraistę – jausmais šnekam.
Ačiū už tokį nuostabų kūrinį.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-23 15:29:26
Ak... kaip gražu .