Du puodeliai kavos

Kavos puodeliai du ir pokalbis tylus.
Priešais mane, svarbiausia – tavo akys.
Ir šiluma jauki nuo rankos ištiestos.
Kaip daužosi širdis... Ak, kaip ji plaka...
 
Sustingęs dingo laikas, šokantis metus.
Kas pasakys: prabėgo juk jaunystė!
Aš įkvepiu aplink pasklidusius garsus
Iš tų senų laikų. Vėl norisi paklysti
 
Baltos alyvos žiedlapiuos. Tarsi sapne…
Juk atmintis taip ryškiai piešia vaizdą:
Štai penkialapis ženklas! Vėlei į mane
Tos pačios akys žvelgia, meilę skleidžia.
 
Diktuoja impulsai, įamžinti many –
Tavo lytėjimo kiekvienas nervas,
Kai švelniai kalba tylomis baltoj nakty
Ir subrandina laimę. Rodos, baigias
 
Skambėjimas pavasario baltos pūgos...
Kaip gera žvelgt į rudenį – tos akys
Vėl užburia mane... Ir nepabūgę
Mes metam laiko skraistę – jausmais šnekam.
spika

2016-02-23 12:50:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): lenciūgėlis

Sukurta: 2016-02-23 19:40:37

Žmogaus būtis gamtos rate:
Lietus ar saulės kaspinai...
Čia lėtas šokis, čia bėgte.
O ratas sukas amžinai

 

Vartotojas (-a): giedrytė

Sukurta: 2016-02-23 19:32:45

Tylus pokalbis - daug pasakyta.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2016-02-23 18:00:03

Nuostabu! Ir ką čia be pridursi... Pasiimu. Dėkui. :)

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-02-23 15:43:49

Jūsų pasakiškos eilės mane nuskraidino atgal į praeitį.
Mes metam laiko skraistę – jausmais šnekam.

Ačiū už tokį nuostabų kūrinį. 

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2016-02-23 15:29:26

Ak... kaip gražu .