Kavos puodeliai du ir pokalbis tylus.
Priešais mane, svarbiausia – tavo akys.
Ir šiluma jauki nuo rankos ištiestos.
Kaip daužosi širdis... Ak, kaip ji plaka...
 
Sustingęs dingo laikas, šokantis metus.
Kas pasakys: prabėgo juk jaunystė!
Aš įkvepiu aplink pasklidusius garsus
Iš tų senų laikų. Vėl norisi paklysti
 
Baltos alyvos žiedlapiuos. Tarsi sapne…
Juk atmintis taip ryškiai piešia vaizdą:
Štai penkialapis ženklas! Vėlei į mane
Tos pačios akys žvelgia, meilę skleidžia.
 
Diktuoja impulsai, įamžinti many –
Tavo lytėjimo kiekvienas nervas,
Kai švelniai kalba tylomis baltoj nakty
Ir subrandina laimę. Rodos, baigias
 
Skambėjimas pavasario baltos pūgos...
Kaip gera žvelgt į rudenį – tos akys
Vėl užburia mane... Ir nepabūgę
Mes metam laiko skraistę – jausmais šnekam.