Boružėle mažutėle, ko mane sekioji,
Kai lankiau tėvelio kapą,
Vėl tu atplasnojai.
Taip grakščiai sparnus suglaudus
Nutūpei ant rankos
Ir taip švelniai prisiglaudus
Tyliai kažko lauki.
Aš taisiau tėvelio kapą
Ir su juo kalbėjau
Ir dėkojau už tą laimę,
Kad mane mylėjo.
Tai išgirdus boružėlė
Sparnelius pakėlė
Ir linksma nuskrido tolin,
Į beribį mėlį.
Kur gyvenčiau, kur keliaučiau,
Paryžiuj, Milane,
Boružėlė mane randa,
Širdį sugraudena.
Pažinau, tėveli brangus,
Šiuos ženklus viltingus
Ir žinau, kad mane saugai
Nuo kelių klaidingų.
poeta
2016-02-23 09:33:32
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-23 18:03:17
Mielas eil.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-23 15:26:50
Perskaičius šias eiles, prieš akis man iškilo miuziklo "Operos Fantomas" herojės Kristinos pasakojimas, kad mirdamas tėvas jai pažadėjo, jog ją saugos Angelas. Kas žino kokias galias įgauna vėlės?
Labai gražiai išreikšta meilė vienam iš pačių brangiausių žmonių.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-02-23 13:04:17
Labai švelnus, dainingas kalbėjimas. Per boružėlę – sumaniai išsakyti jausmai
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-02-23 11:43:25
Tikrai taip- Dievas kalbina mus per paprastus ženklus. Džiugu, kad autorė juos pastebi, skaito ir nuoširdžiai eilėmis pasidalina. Ačiū:)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-23 10:48:29
Toks mielas pokalbis su išėjusiuoju per boružėlės prizmę. Graži mintis.