Juk ne tu ten buvai.
Tiktai – vizija, rūkas, kai miega
Mūsų miškas po saulėtos ir siautulingos dienos.
Vėl naktis. Vėlei žvaigždės į ežerą tyliai krapnos,
Kol nuskęs...
Ir neliks danguje, vandeny daugiau nieko.
Nebeliks netgi vėjo alsavimo, atdūsio, mirksnio.
Bet tamsa nepajėgs užgesinti baltos obelies.
O paklydusios mintys žiedus jos paglostys, palies
Ir atrodys,
Kad aš nebuvimą savim išsipirksiu.
Nes ne tu ten buvai.
Tiktai – šauksmas paklydusių paukščių,
Kurie vasarą primena lig paskutinės dienos...
...........................................................................................................
Moters atvaizdą blankų aš nuolat matysiu sapnuos,
Jeigu būtumei tu – aš prabusčiau...
Prabusčiau ir laukčiau...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-23 18:34:54
Pritariu: kiekvienas eilėraštis – atradimas.
Labai miela jūsų eilėse skandintis...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-23 13:21:27
Tai širdies kalba. Kai širdis kalba - tamsa bejėgė.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-02-23 12:54:13
Kiek daug pasakyta ... Tikrai išlieka širdyje. Ačiū už puikią lyriką
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-02-23 11:20:07
Džiugina mane jūsų lyrika ir kas kartą kiekvienas eilėraštis- atradimas. Patinka, kaip veriasi tarp eilučių daugiasluoksnė erdvė, kurioje jau nebe žodžiai liečia ir atveria širdį. Ačiū :)
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-23 10:50:47
Kiek daug prasmės suradau kūrinėlyje. Jūsų kūryba išties palieka pėdsaką širdyje. Ačiū.