Juk ne tu ten buvai.
Tiktai – vizija, rūkas, kai miega
Mūsų miškas po saulėtos ir siautulingos dienos.
Vėl naktis. Vėlei žvaigždės į ežerą tyliai krapnos,
Kol nuskęs...
Ir neliks danguje, vandeny daugiau nieko.
 
Nebeliks netgi vėjo alsavimo, atdūsio, mirksnio.
Bet tamsa nepajėgs užgesinti baltos obelies.
O paklydusios mintys žiedus jos paglostys, palies
Ir atrodys,
Kad aš nebuvimą savim išsipirksiu.
 
Nes ne tu ten buvai.
Tiktai – šauksmas paklydusių paukščių,
Kurie vasarą primena lig paskutinės dienos...
...........................................................................................................
 
Moters atvaizdą blankų aš nuolat matysiu sapnuos,
Jeigu būtumei tu – aš prabusčiau...
Prabusčiau ir laukčiau...