Laiko ranka čiupinėtas
blanksta ir mano portretas...
Niekas nebūna grąžinta, –
noriu tiktai, kad atmintum:
žmonės kely prasilenkia,
lietūs ir moterys verkia...
Jos gal dažniau iš paikystės?
Moterims leista suklysti
ir atgailauti po laiko.
Debesis vėjas išvaiko
tik danguje... Gal užtenka
į pakeleivio kibt ranką –
to, kurs kitaip spalvas mato,
kurs prie blankių jau priprato?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-20 15:08:53
laiko spalvos...giliaprasmis, gyvas, darnus kūrinys
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-02-20 12:50:03
Labai subtiliai, jautriai reiškiamos mintys. Jūsų eilės išskirtinės.Labai patiko
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-02-19 21:09:34
Toks filosofiškai egzistencinis, tiesus eilėraštis. Man jis patiko.Nes viskas čia tiesa.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-19 20:57:39
Toks gyvenimas. Blunka gyvenime daiktai, blunka - žmonės.
Žaismingas, mielas kūrinėlis.