Laiko ranka čiupinėtas
blanksta ir mano portretas...
Niekas nebūna grąžinta, –
noriu tiktai, kad atmintum:
žmonės kely prasilenkia,
lietūs ir moterys verkia...
Jos gal dažniau iš paikystės?

Moterims leista suklysti
ir atgailauti po laiko.
Debesis vėjas išvaiko
tik danguje... Gal užtenka
į pakeleivio kibt ranką –
to, kurs kitaip spalvas mato,
kurs prie blankių jau priprato?