– Poe yra  talentas, Pranuci. Pavydžiu aš jai ir džiaugiuosi, kad galiu pavydėti. Smuikelis gi. Muzika gi. Kai tokiai jai pavydi, reikia  džiaugtis, –  tarė Pro, mįslingai nužvelgusi drimbantį mano stotą. Smagiai įkvėpė į krūtinę apšarmojusio ryto vėsos ir tuo pat iškvėpė tardama: – Laimingi esame, kad  ją turime.
    Keistas jausmas. Jis vis pasikartojantis. Nepaisant, kokia proga, kokia nuotaika  būtų, tačiau kai išgirstu sakant, „laimingi esam“, pasijuntu it pražiodintas giedoti lietuvninkų himną. Tą. Tikrą. Giedantį pagal Jurgio Zauerveino tekstą, pirmą kartą atspausdintą laikraštyje „Lietuviška Ceitunga“.
   Joms abejoms – ir Poe, ir  Pro – toks mano įprotis ne paslaptis. Kartais susižvalgo, suderindamos savo pozicijas mano elgsenos pakoregavimui, tačiau dažniausia  būna taip, kad man leidžiama pagiedoti bent dvi eilutes:
   
   Lietuvninkai mes esam gimę,
   Lietuvninkai mes turim būt. 
 
   Tai neatsitiko nuo nežinia kada.
    Ruošiantis kelionei karieta į praeitį, nė karto nebuvo pamanyta, kad  ją stabdysime prie  devyniolikto–dvidešimto amžių sankirtos ir pasuksime jos ratus atgal. Ryžtasi buvo nukeliauti gerokai toliau, giliau, nukeliauti į laiką, kurio Vinco  Kudirkos  „Tautiška giesmė“ neatsimenanti. Ir tuomet žybt galvoje: yra gi Mažosios Lietuvos himnas, kurio tekstas pažymėtas 1879 metų data.
   Smagu buvo ne tik jį išmokti, bet ir stengtis, kad neužsimirštų. Toks nuolatinis budėjimas prie Mažosios  Lietuvos himno suformavo neįprastą,  keistoką, gal netikusį poreikį, bet vis dėlto  –  poreikį. Jis Ir dabar išlikęs. Ir Pro tikėjosi,  kad  per dvasią paragintas Jurgio Zauerveino ir kompozitoriaus Stasio Šimkaus,  parašiusio himnui muziką, nepralesiu geros  progos  užgiedoti, bet...
   – Laimingi esame, kad  ją  turime, – nuoširdžiai apie Poe pasakė Pro,  sukurdama gerą progą užgiedoti, bet himnas tylėjo. Tačiau tik  himnas, o burna – ne.
   – Laimingas, kad abi esate man kaip dukros, – truputį padelsęs atsiliepiau, specialiai vengdamas pelnytai pagirti Poe. Apie  Pro irgi nekalbėjau kaip kitais sykiais. Girdi, tu, Pro, kaip kasdienė duona esi. Nuo „Labą  rytą“ iki  „Labanakt“. Tai didi tiesa, tačiau šį kartą panūdau Pro (prozą) arčiau  priglausti prie Poe – kad arčiau smuiko, arčiau muzikos, kad  neatrodytų per daug viena nuo kitos atitolusios dvasioje.
   Įtikinėti ar ką kitaip sakyti neprireikė. Buvo gera, kad Savęsp pasaulyje yra laiko, kad ir su savimi pasikalbėtumei taip, kaip iš tikrųjų galėtų būti.    
   – Bent kiek pasirūpinau, kad daugiau mums prie paveikslo nereikėtų ateiti. Arba tik tuomet, jeigu panorėsim. Tačiau – kam, jeigu esi paveikslo gyventojas, jeigu, tarkim, ten kaip Vilniaus Naujininkuose ar Balsiuose gyveni. 
   – Gal užsimerkti, kad suprasčiau, apie ką tu,  Pro?
   – Nereikia užsimerkti. Tačiau jeigu prisimintumei Pivašiūnų Švenčiausiąją, manau, kad praverstų.
   – Kalbi apie jos paveikslą ?
   – Taip. Kaip švietėsi.
 
Gal  ne  paveikslas,
Gal tik  mano akys
Bet švietėsi
                 Nuliūdusių paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
              nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl –
Tiek metų rėmuose  
Ir visą laiką tą pati!..
Ant rankų laiko savo sūnų 
                            Jėzų  Kristų,
Vis supa jį mėnulio delčioje
Ir net sūnus neauga.
O reikia  juk kažką Marijai pasakyt.. 

Ir pasakiau, 
        ištiesdamas rankas
                          į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.

Paveikslas švietėsi
Ir regisi, 
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.

Susikaupiau ir reikia laukt...
 
   – Tai va kokios tokelės. Smagu, kad jos nenuspėjamos. Dar smagu todėl, kad pavyko ateiti į „Frazės“ paveikslą neužmerkus akių. Ir anksčiau bandžiau, bet atsitikdavo, kad nemokėjau suprast, esu ar ne? Dabar gi sakau: buvau. Abejonių nėra. Ne tik kad priėmė. Paprašė, kad  ateitume  apsigyventi jame. Nemanau, kad dėl manęs. Nemanau, kad  dėl tavęs, Pranuci. Visi sakėsi, girdėję Poe „Karietą“  grojančią. Jos muziką dievino, o ją deive vadino. Kunigas Aleksandras Burba dievagojosi, kad  jis tokią karietą matęs. Girdi, ir vežėją pažįsta. Taigi Pranucis, prieš dvidešimt metų nešventinta karieta važiavęs ieškoti žmogaus širdies.
   – Ar jis ten labai įtakingas? – netyčia paklausiau. 
   – Bandžiau suprasti, kas  ten  svarbus, svabesnis, svarbiausias, bet  nepavyko, – pasakė Pro.