Baltai užsnigusiam
          take,
užšalusių širdžių
           laike
aš Tavo pėdas
        atrandu
ir paskui jas pusnim
           brendu,

klausydamas širdim
          tylos,
jos meile sklidinos
           kalbos,
kuri paguos
          ir apkabins,
ramybėj savo
          panardins

ir naują viltį
           dovanos,
kaip blyksnį saulės
           šilumos,
nuo jos ištirps
           širdies ledai
ir nors paliks
           seni randai, 
 
bet ta širdis jau taps
          kita —
Tavosios meilės
          paliesta —
gelmėj jos
          apsigyveni,
gyvybę savo
           dalini

 ir lydi užsnigtu
          taku —
tuo stingdančiu speigų
           laiku,
kur Tavo pėdas
           atrandu
ir tyliai pašauktas
            vardu —
laimingas per pusnis
            brendu.