Baltai užsnigusiam take
Baltai užsnigusiam
take,
užšalusių širdžių
laike
aš Tavo pėdas
atrandu
ir paskui jas pusnim
brendu,
klausydamas širdim
tylos,
jos meile sklidinos
kalbos,
kuri paguos
ir apkabins,
ramybėj savo
panardins
ir naują viltį
dovanos,
kaip blyksnį saulės
šilumos,
nuo jos ištirps
širdies ledai
ir nors paliks
seni randai,
bet ta širdis jau taps
kita —
Tavosios meilės
paliesta —
gelmėj jos
apsigyveni,
gyvybę savo
dalini
ir lydi užsnigtu
taku —
tuo stingdančiu speigų
laiku,
kur Tavo pėdas
atrandu
ir tyliai pašauktas
vardu —
laimingas per pusnis
brendu.