Pasaulis nemiręs paskendęs tyloj,
Sielos nutilę plevena tamsoj...
Laikas sustingęs aplenkia erdves,
Gyvieji numirėliai vaikšto mieste.
Kada jie nutilo, aš net nežinau,
Bet jųjų akių aš seniai jau bijau.
Pamišę, įniršę jie tūno savy,
Gyvybės krisleliai jiems miršta širdy.
Surinkusi šviesą sidabro žvaigždžių
Ruošiuosi aš kovai, nes vis dar tikiu.
Įskelsiu aš kibirkštį dangaus angelų,
Prikelsiu numirėlius iš sutemų!
Gyvybė atgims ir rytojus išauš,
Gyvieji numirėliai vėl atsigaus.
Nušvitusios akys vėl grožį regės,
O miesto tyla giesmėmis suskambės!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-18 11:32:47
Duok, Dieve, kad Jūsų eilės, su visais pagirtinais norais, eitų tiesiai į Dangų. Nebent pavyktų, jeigu būtų saulės daugiau.
Ne visose valstybėse jaučiasi toks baisus pesimizmas. Teko matyti: vienos valstybės sostinėje ne darbo dienomis šiltu metų laiku žmonės susirenka šeimomis ir ne, į didžiulę aikštę. Ten stovi staliukai, netoliese kavinės. Pasiėmę, kas alaus bokalą, kas limonado arba sidro. Staliukai pustuščiai, nenukrauti gėrimais ir valgiais. Sėdi, kalbasi, juokiasi, klausosi muzikos. Šunys sėdi arba guli šalia kėdžių, jokių incidentų dėl šunų nepastebėjau. Girtų neteko matyti. Matomai, kuriuos pagauna įkvėpimas išgerti, geria namuose.
Prasmingos eilės.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-02-18 11:02:38
Toks šiurpokas, bet pabaiga optimistiška, aš įžvelgiu pavasario artėjimą, kuris gamtą kelia iš nebūties...