Pasaulis nemiręs paskendęs tyloj,
Sielos nutilę plevena tamsoj...
Laikas sustingęs aplenkia erdves,
Gyvieji numirėliai vaikšto mieste.
 
Kada jie nutilo, aš net nežinau,
Bet jųjų  akių aš seniai jau bijau.
Pamišę, įniršę jie tūno savy,
Gyvybės krisleliai jiems miršta širdy.
 
Surinkusi šviesą sidabro žvaigždžių
Ruošiuosi aš kovai, nes vis dar tikiu.
Įskelsiu aš kibirkštį dangaus angelų,
Prikelsiu numirėlius iš sutemų!
 
Gyvybė atgims ir rytojus išauš,
Gyvieji numirėliai vėl atsigaus.
Nušvitusios akys vėl grožį regės,
O miesto tyla giesmėmis suskambės!