Žiemos ankstyvas rytas, dar tamsu už lango –
o žvaigždės tokios ryškios! – šiąnakt šalo.
Žvelgiu į juodą žvaigždėmis nusėtą dangų,
belaukdamas tavęs sugrįžtant į namus
prie staltiese baltai užtiesto stalo.
Už lango – kaustantis ledinis šaltis,
atvėsęs židinys namuos, prie stalo tuščios kėdės ...
Bet tik pažvelk! – baltai užsnigo mūsų kaltės,
pavirto staltiese balta ant stalo,
kur vėl pražydo nuostabus lelijos žiedas.
Žiemos ankstyvą rytą, nors tamsu už lango
ir ilgą gūdžią naktį baisiai šalo –
skaisti šviesa lelijos žiedo nušviečia tą juodą dangų,
kad rastum kelią į namus ---
prie staltiese baltai užtiesto stalo...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): stela
Sukurta: 2016-02-22 13:37:46
labai gražus
Vartotojas (-a): Felicija Ivanauskienė
Sukurta: 2016-02-18 11:13:31
Tauriu dvasingumu dvelkiantis eilėraštis.
Puiki kompozicija - gūdžios juodos nakties šaltis ir baltos lelijos žiedo priešprieša.
Juoda gūdi šalta nakties našta nenustelbia,o tik dar labiau nušviečia, išryškina ir iškelia
mylinčios ir laukiančios Širdies Leliją - Meilės amžinąją gyvybę.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-02-17 22:02:23
Šiltos ir dvasingos jūsų eilės, gera skaityti.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-17 21:07:06
O kas sako, kad kitaip yra.
Eilės einančios tiesiai į širdį.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-17 21:02:23
Puikios eilės. O komentarų nulis. :( Nors daug kam iki tokių eilių dar augti ir augti...