Šventė baigėsi. Kiemsargiai šluoja apyšnerkštas aikštes.
Siluetai kreivi uoliai renka išmėtytus  butelius.
Šią minutę atklydo mintis — būtimi mus istorija vaišina,
Nes bet kas tarp jos girnų be valios galėjo pakliūti.

Kai namai — apkasai, kai it Dievo šaukies sanitaro,
Gramdai tuščią aruodą nuo sužeisto žiurkes baidydamas,
Radęs draugą ryte be kvėpavimo guodžiančio garo, 
Aukure susmilksti, nesižvalgęs, kur pasuka kitas.

Aš esu Lietuva — ar skanduotum, kai kirtis po kirčio?
O paskui sapnuose alei naktį tą frazę kartotumei?
Savo kraujyje, prakaite, ašaroj sodriai įmirkęs,
Instinktyviai jauti, ko už auksą negalim parduoti.

Kas tas auksas? Pašvilpt. Buvo tai, kas ne pinigu skaitoma,
Ką godosi, giedosi ir dėsi iš lūpų į lūpas.
Kaip kitaip tu įrodysi augančiam mylimam vaikui,
Kuo gis skirias teisus nuo ano, atėjūnus išvydęs kur klūpo?

Šventė baigėsi? Kiemsargiai šluoja apyšnerkštas aikštes.
Ritualai kas metai jose iki koktulio, rodos, kartojasi.
Juk kažkam kažkada tik užteko labiau šio gyvenimo geisti —
Ar po vėliavom būčiau genties šventą giesmę giedojusi?
 
Ši mintis kaip perkūnas per migt susiruošusią sąžinę.
Nors ne kiemsargis aš, bet apyšnerkštą aikštę brūškuoju.
Noriu būti žmogus, ne tautos syvais gyvis palakintas.
Tai, kas genčiai svarbu, privalu savo rankom nunešt į rytojų.