Poe neretai taip: pakužda eilėraščio vieną, kitą eilutę, gal posmelį ar net daugiau. Lyg sau. Tačiau nesunku ją girdėti ir atokiau atsiradus. Tuomet irgi nežinai, ar ji tave mato, ar – ne, bet niekuomet nepašaukdavo. Tačiau pasitaikydavo ir, beje, neretai pasitaikydavo, kai nei aš, nei Pro nepasijausdavome įžūlūs, ateidami arčiau jos ar iš atokiau  prakalbindami – visaip: ir besišypsodami, pajuokaudami, ir rimtai. Neretai atsitikdavo, kuomet  tokia pradžia suklegėdavo nemenku pokalbiu. Dar vis atsimenu juos ir manau, kad jų nereikėtų aplenkti užmirštimi, bet tą kartą iniciatyvos „paklegėjimui“ ėmėsi pati Poe.
   – Ateik, ateik, Pranuci, jeigu, žinoma, dykinėji kaip aš.
   – Dykinėji? Nekalbėk taip, Poe. Neretai jaučiu, kaip tau  skauda, kai tu taip „dykinėji“.
   – Tai gerai. Labai  gerai, kai skauda. Prisimenu tavo pasakojimą  apie susitikimą karietoje su kunigu Aleksandru Burba. Ir  man atrodo, kad kai  ką gebėčiau pagroti.
  – Puiku, Poe. Man labai  patinka tavo griežimas. Ir būna smagu, kai išgirstu Pro tave vadinant smuikeliu. Smuikelis ir Poe mano ausims  – mielas, gražus derinys..
   – Galbūt, galbūt... Man irgi smagu, kai Pro vadina mane smuikeliu. Jeigu  patinka, prašau – vadink Smuikeliu.
   – O, ačiū. Taip ir darysiu. Ne visada, bet  prisimindamas tėvo smuiką – būtinai.
   Pajaučiau, kaip Poe  truputį virptelėjo. O gal tik toks įspūdis, bet  va, atsimena.  Rašau gi. Taigi, lyg  virptelėjo ir paprašė: būk, Pranuci, atidus. Man labai reikės  tavo pagalbos. Sumąsčiau pagroti „Radijo karietą“. 
   – „Radijo karietą“?
   – Visą. O čia  fragmentas.
   Smuikelis, regis, pats prigludo prie Poe krūtinės. Smičius irgi buvo lengvas ir atrodė, kad ne Poe ranka jį kelia, o jis Poe  ranką. Užsimerkiau. Stipriai kaip žemė.
 
Čia  priėjo Irena Sėliukaitė:
   Į tokią  karietą kviečiu sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira  širdimi priimti  istoriją. Ir patys su atvira širdimi,  be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta. Daug persipynė ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų ir likimų ant mūsų  žemės. Ir negalima  juos vienašališkai vertinti. Todėl į karietą siūlyčiau eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu  noru suprasti kiekvieną, nes  kiekvienas  tragiškas žingsnis bus  aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie  žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien  mes esame tos jų kančios verti.
 
   – Aš  irgi, Pranuci, užsimerkiu, kai groju, – sako  Poe, –  tuomet geriau suprantu, kodėl Pro(za)  taip atkakliai prašė užsimerkti kaip  žemė. Prisimeni? Ten, dairantis po XVI a. Vilniaus Rūdininkų priemiestį
.  
  Prašau užsimerkti, kaip kad žemė užsimerkusi. Taip  taip,  prašau užsimerkti kaip žemė, kad atidžiau pasidairytume po  jos giluminę erdvę.
 
   – Kažin, ar girdi jį dabar mus?.
   – Kaip  negirdės...
   – Ir aš tikiu, kad girdi, – pasakė Poe ir paklausė:
   – Sakyk, Pranuci, ko trūksta mano muzikai, kad žmogus, išgirdęs ją, atsimintų, tarkim, kaip tu atsimeni prieš dvidešimt metų Aleksandrą Burbą?
   – Dvidešimt metų– nedaug.
   – Ir vis tik, – giliau į akis pažvelgė Poe.  
   – Jis buvo tolerantiškas. Manęs nevertė žegnotis. Nepyko, kad į kelionę išvažiavau nepašventinta karieta. Net ir  pasisveikino ne kaip bažnyčios žmogus „Garbė Jėzui Kristui“ ar „Padėk  Dieve“. Tiesiog: „Labas, vežėjau“. Tačiau balto metalo kryžius ant jo  krūtinės buvo didesnis. Nešiojo sunkiau negu man žinomi kiti kunigai. Tačiau kur  kas yra  daugiau tai, ko nesupratau. Aš nežinojau, kad jis į karietą atėjęs, kaip pas mus sakoma, miręs. O kai išgirdau, kad miręs daugiau negu prieš 100 metų kažkur  Amerikoje, Pensilvanijos valstijoje, ne tai kad nepanorau nepatikėti; tiesiog savaime nepatikėjau. Ir iki šiol taip...
 
Jeigu ne šiandien,  tai ryt,
tačiau taip išbarstyti nebūsim.
Iš tiesų  jums sakau:
Oi, kaip tuščia širdy...
kai ir Dievo į ją
įsileisti nemokam.