Danguje nei žvaigždžių, nei mėnulio,
mano akys tokios atviros tamsai,
o širdis tartum spurdanti paukštė
jau krūtinėj nebetelpa iš ilgesio.
Mintys glaudžiasi prie svajonių ir gula,
ir tyla jau šiai nakčiai nusilenkė,
tik vienišas vilkas tolumoj kaukia graudžiai,
gal ir jam krūtinę iš ilgesio maudžia.
Gal ir man imt ir užkaukti,
išraudot ir išliet šitą jausmą,
gal tą sklindantį šauksmą pagausi
ir atsiųsi raminantį sapną.
stela
2016-02-15 20:42:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-22 15:16:01
Tegul eiliukas plaukia kad ir sentimentaliai, tačiau pabaigoje, dviem eilutėmis turi būti minties stiprus akcentas. Štai ir viskas, kūrinėlis tada būtų išbaigtas.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2016-02-20 22:06:28
Labai jautrus kūrinys. Gražus ir jautrus pasipasakojimas.
Gaila, kad tik tiek - minties gilumos trūksta. Viskas nuplaukia paviršiumi.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-15 22:20:09
Ilgesys tikrai vilkiškas :)