Danguje nei žvaigždžių, nei mėnulio,
mano akys tokios atviros tamsai,
o širdis tartum spurdanti paukštė
jau krūtinėj nebetelpa iš ilgesio.

Mintys glaudžiasi prie svajonių ir gula,
ir tyla jau šiai nakčiai nusilenkė,
tik vienišas vilkas tolumoj kaukia graudžiai,
gal ir jam krūtinę iš ilgesio maudžia.

Gal ir man imt ir užkaukti,
išraudot ir išliet šitą jausmą,
gal tą sklindantį šauksmą pagausi
ir atsiųsi raminantį sapną.