Visai neseniai mielo įnamio teisėmis
Po pažasčia priėmiau liūdinčią erkę.

Ji tarės į būtį atnešusi gėrį,
Be atilsio pampo ir kraują man gėrė.

Vėliau išaiškėjo tie erkiški kėslai —
Sumanė ji įtakos zoną išplėsti.

Sakau: Gal gana? Aš be kraujo juk žūsiu. 
O ji: Na, tada mano įnamiu būsi.

Tu ką? — nustebau, — Kur girdėta, matyta,
Kad erkė kaip įnamį žmogų tampytų? 

Bet erkei nė motais, kad aš protestuoju,
Ji pampsta ir kraują gurkšnojus gurkšnoja.

Galop neatlaikė godus parazitas —
Išpampo, prigėrė ir žemėn nukrito.

Jei eisit ir rasit nuliūdusią erkę,
Geriau nė neklauskit, kodėl jinai verkia.

Geruoju sutarti su ja bus sunkoka —
Visi parazitai draugauti nemoka.