"...tik per plauką ras skiemenį lūpos, kirčiuodamas tai,ką norėjo..."  labai patiko.  Patiko visos Jūsų eilės kurias skaičiau.

Kažkam nedašunta. Kažkas ateina ir bando ironizuoti. Nors patys, mano nuomone, rašo vargu ar galėdami paaiškinti ką rašo. Mačiau čia tokių – ateina, pasiblaško ir dingsta. :( Lieka nesuprasti... nes, pasikartosiu, vargu ar patys supranta ką rašo. Čia mano paaiškinimas, antrinu dalinai Pakeleiviui, tačiau savu stiliumi.
Geros eilės, taip ir toliau.

Atrodo, Jūs klausėte, kokiu pagrindu skirstoma į skyrius. Bendrais bruožais pabandysiu paaiškinti, kuo skiriasi lyrikos ir poezijos stilistika.
Lyrika – pirmiausia jausmai (įvairiausi, ne tik šviesūs). Praradimai, kančios, neviltis ir pan. Tai atskiras žanras, pasiduodantis irgi ne kiekvienam, reikalaujantis meistrystės.
Poezija – tai, ką praregime, nors lyg ir nepasakyta. Tai ne giliai jautrūs pamąstymai ar vaizdingi filosofavimai, ne tikrovės atspindėjimas, o asociacijos.
Neužtenka perkeltinės prasmės, reikia  metaforų. Jos šakojasi, todėl interpretuojamos daugiaprasmiškai.
Poezija – žvelgimas į nematomą daiktų, reiškinių esmę, ieškant pasaulio visumos ženklų.
 
Kūrinys gali būti labai jaudinantis, teisingas, parašytas vaizdinga kalba, bet visa tai dar nereiškia, kad radosi poezija.

„Ryto triukšme“ gražiai sudėtas, bet perkeltine prasme viskas aišku, dominuoja jausmas. Interpretavimas vienplanis.
Žiūrėkite, ir komentaruose Jums linkima tikėti. Taigi į jausmus pataikyta.

Puiku, belieka tikėti.Geras jausmas.