Santrauka:
*Šią baladę sudaro preliudas ir romansas.
Tai opusas optimistinis, kaip ir anoji – „Husarų“, – nihiliui nuodingi kūriniai. Siaubas, kaip baladei priklauso, čia tik – „Jos eurus susišluoja“... Ale Valentinui tiek pakaks. Tąjį džiugins moralizacija... o ans scholastiaga surūgs.
** Elektroskopas – pensininkas, nusipelnęs ektronikai veikėjas. Čia tas archajinis prietaisas naudojamas kritikos jautrumui ieškomam bet nežinomam „nauja“ išmatuoti. Teoriškai ta jautrumo kreivė nustatyta, linksta link nulio siekdama minuso, bet bandyti – patraukli pramoga.
***nėmaž – dėmesiui atkreipti be antrojo neiginio, – kyla įdomių interferencijų su „nemaž“ ir kt.
****Strėlė Amūro – amžiais nubanalinta, o veiksminga, – dar daugeliui neįkandami banalumo efektai, tai čia proga apsimąstyti.
PRELIUDAS IR ROMANSAS
*
O! Išore... Nuodėmingoji...
Kiek išduotųjų laižydamies, keikdami seka gatve.
Mašalų debesys sulekia, vos pamoji
Neištikimoji... paskum – išalkus minia
Stveria ir turinį – vidų – angelą,
Pliko, nupeša – išsinešioja,
Nusiplikę – lai keiks save.
Žynių kartų kartota:
Vien turinys trynys – dorybes spinduliuoja,
Kūną ganėdina, prikemša protą, – vis tiek...
Vis tiek viltis dar kiek
Pagražėt panelę liūliuoja,
Jos eurus susišluoja
Grožio industrija...
*
O būta laiko – laisvės,
Braidėm po proskynas
Nelyg
Graikų dievai,
Būdavo,
Kad ir taikli
Skrieja strėlė Amūro,
Jos trajektorija – dažnai juki, vinkli,
Tai prieš perversijas klimato dar – ne dabar –
Iš prigimties, – ai buvom protingi, – vis tiek,
Godūs ar tobuli
Uogavom, –
Žemuogės noko, ir draugija,
Laukuos, sodyboj
Laukė kaitra.
Kaitra...
Vos drebulė mirksėjo.
Nors nuošaliau – būry
Kaštanė galva,
Gimus taip – garbanota,
Blakstienos – ne šluotos, –
Nėmaž tepliota,
Natūrali.
Toksai ir aš buvau
Ūsų nenusirėžęs.
Kam žvelgei vis prošal,
Pro juos, ir vis tolyn,
Ir dar negreit aiškėjo –
Be Kasandros atspėjus,
Ir ne anuos stebėjus –
Ūsai ar antakiai –
Piešti, skusti, riesti...
Priimk – dažnai juokauju –
Linksma primint iš naujo,
Kas džiugina atminty...
Nei jie vieni nei viẽnos
Nei ūsai nei blakstienos
Kaip ardos, lydos sienos
Nė nežinos:
Buvom lapeliai mes –
Ne beržo nei romano –
Elektroskopo seno
Lapeliai išskleisti.
Kritova glėbiuosna
Rankai laidus palietus...
Neklausiu, nežinau,
Kieno ranka.
Likimo. Viešpaties.
Tik – ne pinčiuko
Su šypsena kreiva. –
Laisvi, kaip ir tadais,
Kai tolumon žiūrėjai,
O įtampą įliejai.
Mudviem toli.
Eiva.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2016-02-12 14:43:09
Ironiškas šių dienų fonas praėjusio laiko natūralumui išryškinti ir jausmų įsielektrinimas. Šaunus aistringumu darbas.