PRELIUDAS IR ROMANSAS
 
                     *
 O! Išore... Nuodėmingoji...
Kiek išduotųjų laižydamies, keikdami seka gatve.
Mašalų debesys sulekia, vos pamoji
Neištikimoji...  paskum – išalkus minia
Stveria ir turinį – vidų –  angelą,
Pliko, nupeša – išsinešioja,
Nusiplikę – lai keiks save.
 
Žynių kartų kartota:
Vien turinys trynys – dorybes spinduliuoja,
Kūną ganėdina, prikemša protą, – vis tiek...
Vis tiek viltis dar kiek
Pagražėt panelę liūliuoja,
Jos eurus susišluoja
Grožio industrija...
 
               *
 
O būta laiko – laisvės,
Braidėm po proskynas
Nelyg
Graikų dievai,
 
Būdavo,
Kad ir taikli
Skrieja strėlė Amūro,
Jos trajektorija – dažnai juki, vinkli,
Tai prieš perversijas klimato dar – ne dabar –
Iš prigimties, – ai buvom protingi, – vis tiek, 
Godūs ar tobuli
Uogavom, –
Žemuogės noko, ir draugija,
Laukuos, sodyboj
Laukė kaitra.
 
Kaitra...
 
Vos drebulė mirksėjo.
Nors nuošaliau – būry
Kaštanė galva,
Gimus taip – garbanota,
Blakstienos – ne šluotos, –
Nėmaž tepliota,
Natūrali.
 
Toksai ir aš buvau
Ūsų nenusirėžęs.
Kam žvelgei vis prošal,
Pro juos, ir vis tolyn,
Ir dar negreit aiškėjo –
Be Kasandros atspėjus,
Ir ne anuos stebėjus –
Ūsai ar antakiai –
Piešti, skusti, riesti...
 
Priimk – dažnai juokauju –
Linksma primint iš naujo,
Kas džiugina atminty...
 
Nei jie vieni nei viẽnos
Nei ūsai nei blakstienos
Kaip ardos, lydos sienos
Nė nežinos:
 
Buvom lapeliai mes –
Ne beržo nei romano –
Elektroskopo seno
Lapeliai išskleisti.
Kritova glėbiuosna
Rankai laidus palietus...
Neklausiu, nežinau,
Kieno ranka.
 
Likimo. Viešpaties.
Tik – ne pinčiuko
Su šypsena kreiva. –
Laisvi, kaip ir tadais,
Kai tolumon žiūrėjai,
O įtampą įliejai.
 
Mudviem toli.
Eiva.