Užsimiršta. Daug kas. Netgi laikas. Tačiau ir tai dar galima kentėti. Užsimiršta netgi draugai. Net tie, pirmieji. Iš vaikystės. O kai švysteli atminties valandėlė, kai išnyksta užmarštis ir  įsišviečia  veidai, nors daužk galva į sieną – taip negražu, taip  gėda. Tačiau ką bepadarysi, kad yra kaip yra. Tik kažkodėl neužsimiršta pasiteisinti: ne vilkas, į mišką nepabėgsiu.
  
   O jeigu vilkas? Ką?  Bėgtum?
   Kita vertus, nors ne vilkas, o neretai parodoma kaip į vilką.
   Ir dar. Betgi yra dalykų, kurie neužsimiršę, nors, regis,  atėję iš  laikų, kai dar nebuvau Vandenio įkeltas į lopšį. Nesidomiu, neseku, kaip dažnai apie tai pagalvoju, kodėl taip  ir ar reikia, tačiau dabar gi žiū, kad tokio darbelio būta. Ir ne taip mažai. Poe atsargiai paširdėje krusteli ir aš prisimenu.
 
Pakalbinu save, 
o tai nelengvas darbas 
kai nežinai, kas aktelės į tavo žodį. 
Gal medis? Upė? Ežeras ar kalnas? 
Gal Vytautas Didysis? Dar kažkas? 
  
   Čia netikėtai priėjo Kindzulis ir tarė, o  aš:
   – Ech, vis tik priėjo...
   Reikia nereikia, tačiau priėjo. Gal todėl, kad knietėjo atsiminti jį. Įdomus. Pirmiausia gal, kad neprašytas ateina ir neprašytas būtinai taria  žodį. Jam tai svarbiausia. Bent anuomet, kai „Šluota“ – satyros ir humoro žurnalas –  gyvenęs „aukso amžių. Iš ten ir atmintis išlikus. Suprantu, kad jai būtų gera, jeigu nenuorama kažkaip pasirodytų ir „Kelionėse po Savęsp.“ Aš jo irgi nesibodžiu ir suprantu, kad pavykus tokiai užmačiai knyga netgi nemenkai palengvėtų, bet kartu suvokiu, kad Kindzulis yra Kindzulis. Nedrąsu pašaukti: kur esi? Ateik, Kindzuli.  Tačiau kažkas iš  jo manierų lyg savaime prisijaukinta mano poelgiuose. Ir tai  labai akivaizdu, kai neminėdamas Kindzulio, sakau:
Čia  priėjo. Cieksas Žalbungis
Čia priėjo Tom Kom  Potas
Čia  priėjo Pakeleivis...
Čia priėjo ...
 
   Nelengva užmatyti, kokia nemenka pažįstamų ir draugų eilutė – bent  mano mintyse, matytuose – laukia atėjimo į knygą. Tačiau štai koks paradoksas: šitaip surikiuoti į eilę artimus žmones ir miela, ir nesunku, tačiau prisiėjus ištarti vardą, pavardę, netgi slapyvardį, tuoj pasijunti taip, lyg ant burnos kažkas spyną kabintų. Delsti  negalima, o burna jau  užrakinta. Ir kaip gera, kad  tuokart pasirodo  Kindzulis. Jis čia ir už Petrą, ir už Antaną, už visus tuos, su kuriais – nepaisant, kad jie  į eilutę surikiuoti – vis dėlto neatsargu, nepatikima, neprotinga išeiti žvalgybon į priešo užnugarį. Ir štai tuomet, kaip ir šį kartą, iškentęs pirmo  posmo deklamavimą, priėjo Kindzulis ir tarė:
   – Suprantamas toks patosas, bet kažkaip ir ironiškai galima žvilgtelėti. Kam čia Vytautą Didįjį kibinti.
   Taigi, kam? – pagalvojau – tačiau jam ko, Kindzuliui, čia reikia? Lyg  pats savyje negelėtų sutilpti. Negi taip skurdu ten, kad ir iki Vytauto Didžiojo nematyti? – tačiau  tai nesutrukdė įsijausti į eilėraščio tekstą, kuris savo  pavadinimu „Vieta susitikimams – delnas“, rodė, kad  jo supratimui  reikalinga erdvė. Netgi didesnė negu iki Vytauto. 
 
Visaip gali girdėdamas spėlioti 
ir nesakytumei, kad negarbinga klysti, 
kai tokioje Savęsp erdvėj 
marga būtis turtingai sulapojus 
daiktais ir reiškiniais, 
esmėm visokio plauko 
lig nemokėjimo suprasti, 
kaip gali šitaip būti, 
kaip yra. 
 
   Stabtelėjau  laukdamas, kaip pakomentuos Kindzulis, tačiau tai, kas man buvo svarbu, kas, atrodė, turėtų būti kiekvienam svarbu, jam nebuvo reikalinga. Vėliau sužinojau, kad  patiko, pasak  jo, tokios universalios  vietelės, kaip „visokio plauko“ esmės. Girdėjau, kaip paširdėje  atsikvėpė Poe, kaip  kažką  nepatenkinta burbtelėjo Pro. Aš irgi  tikėjausi  išgirsti  įvardinant  priežastį: kaip  gali  būti  šitaip,  kaip yra. Toks rūpestis, regis, ir eilėraščiu nedviprasmiškai išreikštas.
 
Į kalnus kopėme, kad žiburį įkeltume, 
budėjom švyturiais, laivams padėdami, 
žvaigždynais danguose žibėjome, 
išplaukusiems į vandenynus 
koordinates brėždami... 

Ir šit atsimenu, Poe, 
kai tu, paėmus ranką, 
atgniaužus saują ir ištiesinus pirštus 
tarei džiugi, tarytumei atradusi Ameriką: 
žiūrėk, matyk, žinok, 
kokia vieta puiki 
susitikimams tavo delnas. 


Ir pasiliko iki šiolei atgniaužta 
ji, dešinė ranka, 
kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų, 
žiūriu, atgal per delną 
vėl į dieną teka. 
Šviesu ir naktyje, 
šviesiau kaip sausio tryliktoji.
 
   – Pamąstyti ir susimąstyti yra  ko, – pasakė jaunas, dar vos  į 77 metus įėjęs ir gerai mūsų mieste žinomas poetas, kurio pavardę atsimenu pagal savo motinos vardą Stefanija, Stefa,  Steputė
   – Sakau gi, - atsiliepė Kindzulis, – kam čia Vytautą Didįjį kibinti "šviesiosios" sausio 13 atžvilgiu. O ir saulė iš vakarų nedaug geresnė nei iš rytų, – atsiminė, kaip daugybos lentelę.
   –  Ar manai, kad stengiuosi atsiminti, ką sakei? Jog man  tai  labai  miela? Betgi suprantu, kad  ir Kindzuliai, pakėlę po stikliuką, po jo pakelia ir po kitą, ir po trečią. Kodėl turėčiau pykti, kaip ką  jie mato mano poezijoje. Todėl ir saulę  mato tik taip, kaip išmokę. Poezijoje gi  yra  ir to, ko danguje nesurasi. Ir ta  pati saulė vieniems iš rytų į vakarus keliauja, kitiems iš  vakarų į rytus, O aš  pasidžiaugiu, kad siela kilstelėta. Ji it ištrūkusi iš senatvės sąstingio.
  .. kuomet ir saulė, kilstelėjusi iš vakarų, 
žiūriu, atgal per delną 
vėl į dieną teka. 

   Эх ты, удаль молодецкая!
   Эх ты, девичья краса! –
   atsiliepė kaip iš natų nuo delno Kindzulis, – ir balsas jo tirštas, sodrus, turtingas kaip Dainava.