Čia tik rūkas užkritęs ant miško,
Tirštas rūkas po šalto lietaus.
Debesų pilkom marškom ištiško
Gabalėlis švininio dangaus.
Tyli eglės ir aš patylėsiu,
Apsigobsiu žaliom mintimis,
Gal pro maršką iš rūko skylėtą
Spindulys įdienojus užklys.
Tai nušvistų pakibę lašeliai
Deimančiukais mažais ant šakų,
Neiškentęs pagirtum vasarį,
Jam pasiuntęs žodelį — gražu!
Baltas rūkas ir tu, lyg nuskendęs
Okeane gamtos paslapties,
Žvilgsniu glostai pažįstamą tankmę
Ir akimirką, kitą grožies.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-02-13 10:11:50
Gamtos žmogui - lengva tai pajausti ir išreikšti mintimis.
Priminė vaikystę, kada per tirštą rūką į mišką grybauti...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-12 13:51:36
Iš karto matosi, kad esate optimistas. Jūs matote grožį ten, kur pesimistas dejuotų, kad rūkas - tai drėgmė besismelkianti iki pačių kaulų.
Nepaprastai gražiai aprašėte gamtą. Ačiū.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-12 13:37:00
puiki kūryba.Ačiū.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-02-12 13:10:44
Puikiai tapote gamtos pajautimą. Ačiū, pasigrožėjau.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-02-12 12:33:34
Net rūkas gražiai apdainuotas! Tapyba žodžiais. Gražu.