Čia tik rūkas užkritęs ant miško,
Tirštas rūkas po šalto lietaus.
Debesų pilkom marškom ištiško
Gabalėlis švininio dangaus.
 
Tyli eglės ir aš patylėsiu,
Apsigobsiu žaliom mintimis,
Gal pro maršką iš rūko skylėtą
Spindulys įdienojus užklys.
 
Tai nušvistų pakibę lašeliai
Deimančiukais mažais ant šakų,
Neiškentęs pagirtum vasarį,
Jam pasiuntęs žodelį — gražu!
 
Baltas rūkas ir tu, lyg nuskendęs
Okeane gamtos paslapties,
Žvilgsniu glostai pažįstamą tankmę
Ir akimirką, kitą grožies.