Nučiupinėtas senas laiškas –
Tik tas vienintelis ir buvęs.
Užteko vieno. Buvo aišku:
Ir tvirtos užtvaros sugriūva...
Jau neiškrapštomas ir būsi –
Tuomet įkritęs sielon mano,
Staiga, tarytum vėjo gūsis,
Atūžęs ir apsigyvenęs.
Ir kiek nutolusi bebūčiau,
Grįžtu į pradžią mūsų kelio.
Ar keista, kad tas vėjas pučia
Į mano atminimų salą?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-02-11 00:53:00
Labai giliai, priglausiu
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-02-10 20:31:35
Nieko keisto. Gal anksčiau kitaip būčiau galvojęs, bet kai pats prisimenu... :)
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-02-10 20:25:58
tikrai ne keista, gražiai jūs čia
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-02-10 17:49:59
Įtaigu.
Tiesiog mano nuomonė...
Keisčiau pirmąjį žodį. Gal į "nušiuręs", gal į kokį kitą subtilesnį.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-02-10 17:43:34
Labai mielos eilės.