Vėjo gūsis

Nučiupinėtas senas laiškas –
Tik tas vienintelis ir buvęs.
Užteko vieno. Buvo aišku:
Ir tvirtos užtvaros sugriūva...

Jau neiškrapštomas ir būsi –
Tuomet įkritęs sielon mano,
Staiga, tarytum vėjo gūsis,
Atūžęs ir apsigyvenęs.

Ir kiek nutolusi bebūčiau,
Grįžtu į pradžią mūsų kelio.
Ar keista, kad tas vėjas pučia
Į mano atminimų salą?
Eiliuotoja

2016-02-10 17:33:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2016-02-11 00:53:00

Labai giliai, priglausiu

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2016-02-10 20:31:35

Nieko keisto. Gal anksčiau kitaip būčiau galvojęs, bet kai pats prisimenu... :)

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-02-10 20:25:58

tikrai ne keista, gražiai jūs čia

Vartotojas (-a): eglute7

Sukurta: 2016-02-10 17:49:59

Įtaigu.
Tiesiog mano nuomonė...
Keisčiau pirmąjį žodį. Gal į "nušiuręs", gal į kokį kitą subtilesnį.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-02-10 17:43:34

Labai mielos eilės.