Nučiupinėtas senas laiškas –
Tik tas vienintelis ir buvęs.
Užteko vieno. Buvo aišku:
Ir tvirtos užtvaros sugriūva...

Jau neiškrapštomas ir būsi –
Tuomet įkritęs sielon mano,
Staiga, tarytum vėjo gūsis,
Atūžęs ir apsigyvenęs.

Ir kiek nutolusi bebūčiau,
Grįžtu į pradžią mūsų kelio.
Ar keista, kad tas vėjas pučia
Į mano atminimų salą?