Su ironijos prieskoniu...

Vau! Ryški lyrizmo pažanga (buvau tikras autoriaus talentu – kuklinosi) – gaubtinis rimavimas.

Šįkart, man rodos, ne istoriniai, kitokie Tėvynės temos aspektai.  
Vienas iš galimų – santykiai.
Naktis – paslaptinga mergelė, iš kurios norima  naudos su visais dzinguliukais... bet ne, viskas lieka dvasioje. Gražuolė nuramina savais būdais. Gal ir gerai – abejonės baigtos.
Galima kreipti santykį ir kitaip (sutiko toks tokį), dar – pritraukti ir prie tėvyninės (vietinės) kilmės žvaigždžių. Bet tai visgi pašalinės skaidulos.
 
O variantai be humoro tokie.
Pagrindas čia – sąmonėjimas, atsakymų į amžinuosius klausimus paieškos. Pradžioje paminėtas vėjas – lakmuso popierėlis, kuris paneigtas, atmestas sugrįžta.(Nenuspėjamas šelmis laikosi savo).
Tie devyni pamatavimai (aukštis) išsilieja į tamsybių gilybę, o kartu į tai, kad devynis kartus matuoja savo patyrimą (jau) atsargus pragmatikas (nedvasingas), sukantis mintį apie naudą, dvejojantis visa ko savaiminiu vyksmu (dieviškumu). Nepasiduodantis, vis kažką protaujantis, skaičiuojantis, tempiantis prie kūniškų reikmių, gal net ironizuojantis.
Bet staiga naktis jau gražuolė – mąstytojo ir kankinio mintis visgi kažką apčiuopė.
O galbūt dieviškoji naktis (nežinomybė) nuramina taip, kaip yra vertas toks abejotojas – užmigdo, palieka tamsybėje. Tik žvaigždės šviečia, nors niekas neaišku. Gal ir gerai – taip ir reikia.
 
Taigi dešimtas kartas atveda į tą patį – esu vertas to, ką išsikankinu, atmetu arba atrandu.  Kitaip sakant, kelias į save kaip Tėvynę pakeliui į tą, visų ten toli laukiančiąją.
 
O galbūt aš įstrigau devynaukštėje naktyje.

Tikrai vertas, gražus eilius

...naktis  atviresnė už dieną...o dar ir geažuolė...

Žaismingos su jumoru eilės. Jumoras - mano silpnybė.