Filosofiškai-astrologiškai- astronominis. :) Tik Ūbas iškrenta iš konteksto, bet čia, pasak, Pakeleivio, dėl ūpo. Ta prasme, truputį lyrinio prieskonio.

Visko po truputį (zodiako, spec.literatūros, paprasto gamtos stebėjimo), ir išėjo drama. Ne dėl Ūbo, o dėl ūpo.
Pirmiausia, aišku, matyti pavasario paveikslas.
Iš tamsos veržiasi šviesa. Ir veržiasi sunkiai, lyg pro ledą gležni daigeliai. Juodas dangus ūbauja (grėsmė ir psichodelika). Sunkiau pagaunu Liūtą, bet Visatos erdvėse tebūnie jis nueinantis mėnuo. Dvyniai sužaidžia, Liūtą sužeidžia.  (Akies) skylė prašosi gydoma,  dvylika vinių – kaip dvylika mėnesių. Kuris pagydys, koks procesas  baigs metų ciklą?
(Galima pavedžioti, kaip dvylika susišaukia ir su broliais juodvarniais, o jie su šviesiąja sesute. Toliau galima išvesti liūto akies duobės (juoda) ir Šviesiosios mergelės rūko aptrauktų akių paralelę.
Bet tai jau semantinis laukas).
Išėjo truputį interpretacijos makalynė, bet nutapiau batalijų sceną.
 
Tolesnis Tik galutinai įtikina, kad visi veikėjai jaučiasi natūraliai. Tai gamta.
O Šviesioji mergelė izoliuota. Viena vertus, ji parduota. Kita vertus, daug ko nematanti. Nemačiusi, patikėjusi gailestingojo samariečio pavilgais.
 
Sunku pasakyti, koks čia (paskutinis) pavasaris ir prieš ką, bet parodytoje šviesos ir tamsos kovoje, gležnų daigelių proveržio, vieno iš dvynių atsiskyrimo, vampyriškų uodų, sesės pardavimo scenografijoje įmanoma rasti metaforizuotą:
gyvenimišką situaciją;
istorinius-politinius Lietuvos vingius;
biblinį kontekstą su dvylika apaštalų, išdavyste, žaizdomis, šviesa...