Kai nematę ryto šviečiantys paukščiai
vėl išsirito iš dūžtančio stiklo,
jų liauni sparneliai – silpni ir bežadžiai –
lingavo lyg pirmamečiai medžiai.
 
Kai liūdnas zodiakinis liūtas pašautas
į akį vienintelio šaulio iš dvynių
ieškojo Visatos laike dvylikos vinių
prikalti juodosios skylės apgaulę.
 
Kai dangus, lyg karalius Ūbas,
nusidažęs juokdario veidą juodai,
kentėjo, bučiuodami kandžiojo jo lūpas
didžiuliai debesys – kraujasiurbiai uodai.
 
Tik juodvarniais lakstančių brolių parduotai
Saulei mergelei buvo skaudu – 
akis jai dengė ryto rūko bintas,
gailestingojo samariečio lietaus užkabintas.